Veja yra lengviausiai prižiūrimas dekoratyvinio landšafto apželdinimo būdas.  Vejai naudojamos žemaūgių žolių rūšys. Veja sėjama sklypuose prie namų, sporto aikštelėse, golfo laukuose. Žemoje žolėje būna mažiau erkių ir uodų. Per veją malonu vaikščioti net ir po lietaus. Veja suteikia kiemui ir landšaftui tvarkingos estetikos įspūdį. 

Veja turi būti itin lygi, nes kiekvienas kauburėlis ir duobutė bus juntama, kai  pjaunama su vejapjove ar vejapjove - traktoriuku. Atsižvelgiant į padažnėjusias sausras, norint turėti gražią veją reikėtų įrengti drėkinimą. Svarbu parinkti  vejos žolių mišinį, kuris bus tinkamiausias konkrečiam sklypui ir sąlygoms. 

Vejos priežiūra reikalauja žinių ir darbo. Vejoje nuolat pridygsta jos kokybę gadinančių piktžolių ir samanų. Dirvožemyje nepalaikant maisto medžiagų balanso, veja paruduoja ir skursta.  

Sklypo vejai paruošimas

Bene sudėtingiausia vejos įrengimo dalis - tai tinkamai paruošti plotą. Sklypo paruošimas gali trukti kelis mėnesius ar net metus, priklausomai nuo situacijos. Nuo apleisto sklypo iki žalios vejos laukia gana daug etapų.

Sklype gali būti medžių, kuriuos pašalinti reikės sunkesnės technikos. Kuo mažiau sklypo paviršius bus sujauktas šalinant kelmus, tuo  paprasčiau bus įrengti veją.

Apleistuose sklypuose greičiausias paruošimas vejai tai mulčiavimas ir giluminis frezavimas. Specialus mulčeris susmulkina krūmus ir medelius iki pat žemės. Po jo praeina giluminė freza kuri susmulkina šaknis iki 50 centimetrų gylio. Dirvai po šių procesų reikia leisti susigulėti arba sutankinti. Spauskite saugią aktyvią nuorodą sklypo paruošimas vejai ir susisiekite su Arbora, UAB specialistais. 

Sklypo lyginimo reikia beveik visais vejos įrengimo atvejais. Dažniausiai lyginamame sklype į šonus nustumdomas derlingas žemės sluoksnis. Tada nulyginami kauburiai, užpilamos duobės. Gruntas sutankinamas, kad būtų vienodas žemės suslūgimas. Jei apačioje gruntai molingi, sunkūs priemoliai ir priesmėliai, reikėtų įrengti drenažą. Dažniausiai visu sklypo plotu pilamas smėlio ar žvyro sluoksnis, ant kurio jau bus pilamas 8 - 10  centimetrų storio dirvožemio sluoksnis. Jei yra šlaitas, apatinėje šlaito dalyje 50 - 80 centimetrų gylyje verta įrengti vamzdinį  drenažą. Taip pat drenažą verta įrengti prie vandens nubėgimą stabdančių statinių, pavyzdžiui, prie tvoros su betoniniais pamatais.

Dirvožemiui lyginti geriausia naudoti vikšrinę techniką, didesnis vikšrų paviršiaus plotas mažiau suspaudžia dirvožemį. Taip pat vikšrinė techika tiksliau nulygina paviršių. Spauskite saugią aktyvią nuorodą sklypo vejai lyginimas ir susisiekite su šias paslaugas teikiančia UAB "Arbora". 

Dirvožemio paruošimas vejai apima tinkamos dirvožemio struktūros paruošimą. Po lyginimo sugrąžinamas derlingas sluoksnis, gali būti užpilamas papildomas derlingos žemės sluoksnis. Vejai turėtų būti paruoštas gana derlingas, purus, vandeniui ir orui laidus dirvožemis. Piktžolių išnaikinimas leis gerokai mažiau skirti dėmesio vejos priežiūrai ir bus lengviau išauginti pasėtą vejos žolę. Piktžolių naikinimui efektyviausia naudoti kelių naikinimo būdų kombinaciją.  Dažniausiai sklypas kultivuojamas, išverčiami žolių kuokštai ir šaknys. Išverstos šaknys sudžiūna saulėje ir tampa negyvybingos. Kelis kartus kultivuojant pašalinama didelė daugiamečių piktžolių šaknų dalis. Tačiau piktžolių sėklos ilgai išlaiko gyvybingumą. Patekusios po tankia žole, sėklos ne visada sudygsta, bet susidaro savotiškas piktžolių sėklų bankas. Sėklos ilgai išlaiko gyvybingumą, kartais net dešimtmečius, o  kultivavimas suaktyvina jų dygimą. Šiame sklypo paruošimo vejai etape verta užsėti plotą sideraliniais augalais ir užarti, kol piktžolės nesubrandino naujų sėklų. Sideraliniai augalai iš dalies slopina išdygusias piktžoles, pasisavina maisto medžiagas iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Ankštiniai sideratai papildo dirvožemį lengvai įsisavinamu azotu. Įterpti į dirvožemį sideraliniai augalai pagerina dirvožemio struktūrą. 

Sklypo plote, kuriame įrengiama veja, išrenkami akmenukai. Kartu su mechaniniu piktžoliu naikinimu naudojamas ir cheminis piktžolių naikinimo būdas. Ruošiant dirvožemį vejai, galima naudoti bendro poveikio herbicidus. Jie sunaikina visas piktžoles. Po dirvos apdirbimo viršutinis dirvožemio sluoksnis būna purus ir gali netolygiai suslūgti. Dėl to dirvožemi reikėtų sutankinti ir galutinai  išlyginti dirvos paviršių. Pats galutinis dirvožemio suvolavimas atliekamas jau pasėjus vejos žolių sėklas. 

Vejos įrengimo laikas 

Augančiai vejos žolei reikalinga gana drėgna dirva. Dėl to geriausias vejos sėjos laikas yra gegužės mėnesio antra pusė. Dirvožemis paviršiuje turėtų įšilti iki 7 - 8 laipsnių C. Anksčiau sėjant gali kilti problemų dėl dirvožemio drėgmės, nes po žiemos dirvožemis turi pradžiūti. Tinkamai neišdžiūvęs dirvožemis grumstuojasi, ir dalis žolės sėklų, patekusios po grumstais, neišdygs.  Pavėlavus sėti  jautrūs žolių daigeliai gali išdžiūti per vasaros sausras.

Iki ketvirto lapelio vejos žolė yra jautri sausroms, permirkimui, šalčiui. Per vasaros karščius žolę reikėtų laistyti, kartais net kelis sykius per dieną. Labai praverčia įrengta drėkinimo sistema. Dar vienas tinkamas laikas vejai sėti -  vasaros pabaiga, rugsėjo mėnuo. Tada jau prasideda lietūs, bet vis dar šilta ir vejos žolės sėklos greitai išdygsta bei sustiprėja iki žiemos šalčių. 

Geriausia dirvožemio sudėtis vejai

Dažnai sklypo, kuriame įrengiama veja, savininkai susiduria su dilema: grožis ar retesnė priežiūra? Jei dirvožemis  derlingas - augs vešli žolė, ją dažnai reikės pjauti. Jei dirvožemis nederlingas, žolė bus skurdi, tačiau ją retai reikės pjauti. Dažnai sodybų su dideliais vejos plotais savininkai renkasi ne tokią žalią, tankią, bet lėčiau augančią veją. Tačiau daugeliu atvejų sklypų savininkai nori vešlios, sodrios spalvos vejos. Tokiai vejai reikės tinkamai paruošti dirvožemį ir jį nuolat tręšti. 

Geriausias dirvožemis vejai yra purus, neužmirkštantis, ilgai išlaikantis drėgmę. Jei dirvožemis molingas, jį galima maišyti su neutralizuotomis durpėmis, smėliu. Smėlėtas, vandens nelaikantis gruntas gali būti maišomas su molingu gruntu ir durpėmis, kompostu. Durpės turi savybę kaupti vandenį ir trąšas.  

Daugumai vejos žolių labiau tinka neutralūs (pH 6,0 - 6,5) dirvožemiai.  Prieš pradedant reguliuoti dirvožemio sudėtį  verta atlikti dirvožemio tyrimus. Rūgštų dirvožemį išduoda augančios samanos, dirviniai asiūkliai, rūgštynės. Žinant dirvožemio rūgštingumą galima  tiksliai apskaičiuoti reikalingą šarminančio kalcio karbonato kiekį. Esant silpnai rūgštiems gruntams reikės apie 5 kg, stipriau rūgštiems gruntams - apie 10 kg kalkių ar dolomito miltų vienam arui. Rūgštingumas ženkliai sumažina  trąšų įsisavinimą. 

Kokybiškam vejos žolės augimui reikalingos azoto, kalio ir fosforo trąšos. NPK trąšomis (azotas/fosforas/kalis) tręšiama tokiais kiekiais, kiek šių elementų  trūksta dirvožemyje. Skaičiuojami lengvai įsisavinami šių mineralinių medžiagų kiekiai oksidų forma.

Ruošiant dirvožemį vizualiai galima matyti tam tikrų elementų trūkumą. Ypač gerai elementų trūkumas matomas pasėjus sideralinius augalus. Vientisoje, pavyzdžiui, garstyčių masėje galima pamatyti net atskirus plotelius, kur trūksta trąšų.  Lėtas augimas, trumpi tarpai tarp lapų,  šviesios spalvos lapai išduoda azoto trūkumą. Rausvėjantys lapai dažniausiai signalizuoja apie fosforo trūkumą. Melsvėjantys, džiūstantys nuo kraštų (chlorozė) lapai signalizuoja apie kalio ir/ar mangano trūkumą.  Greičiausiai dirvožemiui reikės 500-700 g tirpaus azoto, 500-800 g fosforo oksido, 400- 600 g kalio oksido. Parduodamose trąšose būna nuo 15 iki 50 proc. šių elementų. Todėl trašų svorio reikės atitinkamai daugiau. NPK trašos parenkamos pagal atskirų elementų proporcijas - vienose trąšose būna daugiau azoto, kitose - forsforo.  Fosforas gali būti įterpiamas su superfosfatu. Fosforo oksido P205 superfosfate yra apie 20 proc. Fosforas  svarbesnis pradiniame žolės augimo etape. Jei veja bus sėjama pavasarį, įterpiamas rudenį. Galima ir ankstyvą pavasarį. Kalio įterpiama su kalio magnezija, kalio chloridu. Kalio magnezija turi apie 30 proc. kalio oksido. Kalio chloridas rūgština dirvožemį, jį reikėtų įterpti mažiausiai 3 mėnesiai prieš sėją, kad pasišalintų chloras. Azoto trąšos įterpiamos pavasarį, prieš sėją.

Vejinė žolė

Dažniausiai parduodami nevienarūšiai vejos žolės mišiniai, suteikiantys vejai skirtingų savybių ir galintys augti skirtingose sąlygose. Vejų mišiniuose dažniausiai būna raudonieji eraičinai, pievinės miglės, daugiametės svidrės, šiurkštusis eraičinas.  Raudonieji eraičinai dažniausiai dominuoja vejos mišiniuose, skirtuose privatiems  sklypams aplink gyvenamuosius namus. Jie puikiai auga pavėsyje, vandeniui laidesniuose dirvožemiuose. Komerciniuose sklypuose, kurie daugiau mindomi ir juose būna įrengtas laistymas, dominuoja pievinės miglės. Pievinę miglę galima trumpiau pjauti.  Daugiametės svidrės geriau tinka ant šlaitų nes jos greičiau sudygsta ir įsitvirtina. Mišiniuose jų daug nebūna, nes jos ilgainiui sunyksta. Tačiau jos padeda įsitvirtinti kitoms žolėms, apsaugo nuo išplovimo. 

Vejos sėjimas

Gerai paruoštame sklype vejos sėja yra malonumas. Dideliuose plotuose sėklos barstomos mechanizuotai, su sėklų barstytuvais. Sėklų barstytuvai dažniausiai iš karto įterpia sėklas į gruntą. Yra sėklų barstytuvų, kurie iš karto užberia mulčią.  Sėklų barstytuvus galima prikabinti prie mažosios technikos. Su sėklų barstytuvu per valandą galima apsėti apie 5 arus.

Pirmosiomis savaitėmis vejos žolė būna labai gležna. Ant jos geriau nevaikščioti, per sausras reikia laistyti. Jei sklypas be daubų ir su nedideliu nuolydžiu, išvengiama balų, kuriose vejos žolė gali sunykti. Spauskite saugią aktyvią nuorodą vejos įrengimas ir susisiektie su vejos įrengimo profesionalais UAB "Arbora" Specialistai išspręs visus vejos įrengimo klausimus.

Mažuose plotuose vejos žolių sėklas galima išbastyti rankomis. Po to sėklas reikės įterpti į dirvožemį su grėbliu. Grėbstoma du kartus, antrą kartą statmenai pirmo grėbimo krypčiai. Sėklos turi būti įterptos 50-15 mm gyliu. Po sėjos vejos plotą galima mulčiuoti 10-15 mm storio durpių sluoksniu, juodžemiu. Apsėtas plotas voluojamas 100 kg svorio volu.

Buitinei  vejai 1 arui reikia apie 3 kilogramų vejos žolių sėklų. Soduose, parkuose, pakelėse šią normą galima mažinti apie 30 procentų. Jei vejos priežiūra bus nereguliari, pavyzdžiui, ribotos laistymo galimybės, jei galimos sausros, jei prastai įdirbtas sklypas, reikėtų sėklų normą didinti apie 30 procentų.

Ruloninės vejos įrengimas

Kiek brangesnis, tačiau paprastesnis yra ruloninės vejos įrengimas. Veja yra auginama gerai išlygintuose laukuose. Vejos žolė šaknis išleidžia derlingame substrate, su kurio sluoksniu yra išpjaunama kartu su šaknimis. Speciali technika pjauna apie 20 mm storio paklotus, kurie iš karto vyniojami į rulonus. 

Ruloninei vejai dirvožemio paruošimas toks pat, kaip ir sėjant veją.  Su rulonine veja galima pakeisti seną veją. Sena veja nuskutama 15-30 mm gyliu ir į jos vietą paklojami nauji vejos paklotai iš rulonų. 2024 metais ruloninės vejos kaina buvo apie 6-8 eurai už kvadratinį metrą. 

Ruloninė veja turi būti paklota tą pačią dieną, kai ją atveža. Vaikščioti rulonine veja galima irgi jau tą pačią dieną. Žolė galutinai  prigyja bei įsitvirtina ir daugiau vaikščioti  galima po 2 savaičių. Ruloninė veja ypač praverčia apželdinant šlaitus, nes nebėra  išplovimo pavojaus. Tolimesnė ruloninių vejų priežiūra tokia pat, kaip ir įrengtų sėjant.

Pasėtos vejos priežiūra

Daugiausiai dėmesio skiriama dygstančiai vejai. Vejos žolių sėklos yra paviršiuje, jos labai jautrios perdžiūvimui. Karštą dieną veją geriau laistyti ryte ir vakare. Laistyti geriausia su mažų lašų purkštukais. Jei nėra pastovaus drėkinimo vamzdyno, galima nutiesti laikinas gumines žarnas su purkštukais. Geriausia nutiesti laistymo žarną prieš išdygstant žolei taip, kad vanduo  pasiektų visą plotą, kad nereiktų mindyti jautrių daigelių. 

Jauną vejos žolę reikia laistyti su mažo skersmens purkštukais, kad vanduo pasiektų paviršių dirvožemio neišmušančiais lašeliais.

Pirmą kartą žolė pjaunama, kai pasiekia 80-100 mm aukštį. Pirmuosius 3- 4 kartus žolė pjaunama apie 50-60 mm aukščiu. Pirmus kartus svarbu, kad žolė būtų nupjata lygiai. Todėl prieš pjaunant būtinai pagaląskite vejapjovės peilius. Pjauti reikėtų sausą žolę. Po pirmųjų pjovimų verta patręšti azoto trąšomis, apie 1 - 2 kg/arui. Jei žolė pasėta rudenį, prieš žiemą azotu netręšiame.

Vejos laistymas

Norint, kad bveja atrodytų vešliai ją reikia laistyti. Nuo laistymo taip pat priklauso ir pačios žolės formavimąsis. Pats geriausias laikas laistymui yra kai būna mažiausia temperatūra, tai yra naktį. Turint automatinę laistymo sistemą reikėtų nustatyti laistymą apie valandai. Vanduo turėtų sudrėkinti ir gilesnius dirvožemio sluoksnius. Sudrėkinus dirvožemį giliau vejos žolės šaknys auga giliau. Vejos žolė gilesnėmis šaknimis atsparesnė aplinkos poveikiui, geriau įsisavina trąšas, geriau pasiekia vandenį. Gilesnių šaknų vejinė žolė geriau atlaikys žiemą.

 

Vejos pjovimas

Vejos pjovimas tampa rutina. Norint turėti gražią veją, ją pjauti tenka dažnai. Sezono pradžioje pjaunama kas 2-3 savaites. Jei pavasaris lietingas ir šiltas, gali tekti pjauti ir kas savaitę. Sausringą vasarą žolės augimas lėtėja, tada pjaunama kas 3-4 savaites. Šiltą ir lietingą rudenį vėl tenka sutankinti pjovimus. 

Įprastinis vejos žolės pjovimo aukštis - apie 35-45 mm. Tik miglių vejas galima pjauti centimetru žemiau. Pjaunant visada reikia žiūrėti, kad vejapjovės peiliai būtų aštrūs, nes buki peiliai žoles išdrasko, jų galiukai ima ruduoti. Pjaunama kai žolė sausa, nes šlapia žolė kemša išmetimo angas.

Vejapjovė - traktoriukas su žolės surinkimu. Nuėmus krepšį gali būti naudojama  kaip vejapjovė be surinkimo. Tačiau išmetimo anga dažniau užsikemša, ypač kai žolė aukštesnė ir drėgna. 

Žolės pjovimas gali būti išmetant ją vietoje, t. y. mulčiuojant,  arba surenkant į krepšį. Mulčiuojant žolės pjovimo darbas greitesnis, tačiau, vaikštant po nupjautą žolę po lietaus, nuopjovų prisineša į gyvenamąsias patalpas. Nupjauta šlapia žolė palanki terpė grybinėms ligoms, šutimui, greičiau formuojasi samanos.

Prieš žiemą, kad žolė nešustų, reikėtų palikti nupjautą veją.  Pavasarį, kad žolė greičiau gautų impulsą augti verta nupjauti žemai  20 - 30 mm aukštyje.

Vejos tręšimas

Vejos tręšimas priklauso nuo pjovimo būdo. Jei veja mulčiuojama, žolė lieka vejoje ir tręšti reikia mažiau. Surenkant žolę,  maisto medžiagų iš dirvožemio pašalinama gana daug. Kartu su išplovimu aras dirvožemio per metus praranda apie 400-1000 g azoto, 400-1000 g fosforo ir 300-600 g kalio. Kuo žemė smėlingesnė, laidesnė, turinti mažiau humuso, tuo išplovimas aktyvesnis. Molingesniuose ir humusinguose dirvožemiuose trąšų  išplovimas gerokai mažesnis.

Pilnas šaukštas - tai apie 25 g trąšų. Vienam arui per metus išbarstoma apie 2-3  kg trąšų, t.y.,  apie 20-30 g kv. metrui. Smėlingoje ir itin nederlingoje žemėje normą gali reikėti didinti 30- 40 procentų. 

Veja tręšiama viso sezono metu, geriausia kas 3- 5 pjovimai. Pavasarį duodamas didžiausias kiekis ( apie 50 proc) azoto. Vasaros metu daugiau tręšiama  azoto trąšomis,  rudenį -  apie 50 procentų viso metinio kiekio fosforo ir kalio trašų. Rudenį nenaudojame azoto, žolė ilgiau žaliuos ir nepasiruoš žiemai. Vejai geriau naudoti kompleksines NPK trąšas  su mikroelementais. 
  Trašų trūkumą vejoje išduoda lapelių spalva. Šviešiai žalia žolės lapelių spalva signalizuoja apie azoto trūkūmą. Natūraliai azotą į dirvą kiek gražina sumulčiuota žolė. 

 Tręšti geriau po lietaus ir kai nusimato lietų sezonas. Nerekomenduotina tręšti per sausrą, saulėtą dieną kai dirvožemis išdžiuvęs. Išbastoma ranka, didesniems plotams trąšų barstykle. Svarbu išbarstyti trąšas kaip galima tolygiau. 

Gėlėtos vejos įrengimas

Daugeliui prie namų patinka gėlėta, žydinti veja. Geriausia gėlė vejoje - saulutė. Saulučių yra daugybė veislių, jų žiedai būna balti, rausvi, raudoni, dvispalviai. Saulutės nebijo pavėsio ir dažnai pavėsyje net geriau jaučiasi nei vejos žolės. Didžiulis privalumas, kad saulučių žiedų nelanko bitės.

Kitas gerai besijaučiantis vejoje  žydintis augalas - baltieji dobilai, kurie gausiai lankomi bičių. Todėl labai dažnai dobilų pievoje į padą geluonį įsega bitė. Tad jei mėgstate po žolę vaikščioti basomis, geriau baltuosius dobilus vejoje naikinti. 

Saulutes į veją labai paprasta įsėti. Paprašykite, kad saulučių vejoje turintis  kaimynas pasidalintų keletu maišų nupjautos vejos su  subrendusiais saulučių žiedais. Tokį mišinį reikėtų padžiovinti ir vėliau sutrinti. Geriausia sėklas išmėtyti ten, kur retesnė vejos žolė, ant kurmiarausių. Galima naudoti ir pirktines sėklas. Geriausia sėti pavasarį. Galima sėklų pasisėti lysvėse ir vėliau persodinti į veją daigus su ne mažiau kaip 5-6 lapais. 

Gėlėtos vejos trukūmas tas, kad nebegalima kitų piktžolių naikinti herbicidais. Saulutės turi plačius lapus, atrankinio poveikio herbicidai išnaikina ir jas.

Saulutės turi plačius, prie žemės prigludusius lapus. Jie užgožia vejos žolę, ypač jei dirvožemis skurdus ir yra pavėsis. Reikėtų apsispręsti, ar reikia žolės, ar gėlių kilimo. Atsikratyti saulučių bus gana sudėtinga. Jei norite saulutes auginti tik lokaliai, tai greičiausiai nepavyks. Saulučių sėklos pasklinda labai greitai ir jų pridygsta  visoje vejoje. Ypač, jei veja pjaunama mulčiuojant.

 Saulutės naikinamos naudojant atrankinio poveikio herbicidus.

Piktžolių naikinimas vejoje

Net ir dirvožemio paruošimo etape apnaikinus piktžoles, jų vejoje vis tiek bus. Vėjas atskraidina kiaulpienių sėklų. Palikus vejoje nors keletą krūmelių baltųjų dobilų, jie išplinta po visą veją. Dideli šių piktžolių lapai atrodo neestetiškai, užgožia smulkesnių žolių lapelius. Po lietaus šie lapai slidūs ir vaikštant tai labai juntama, ypač  vejoje su didesniu nuolydžiu. Taip pat dideli lapai  labai gožia vejos žolę, šutina ją. 

Kiaulpienės, baltieji dobilai ir kitos didžialapės piktžolės naikinamos atrankinio poveikio herbicidais. Reikėtų naudoti rekomenduojamas normas, nemažinti kiekio, nes iki galo neišnaikinus ilgainiui gali susidaryti piktžolių atsparumas tos grupės herbicidams. Verta keisti herbicidus arba maišyti skirtingus.  Būtina  išsiaiškinti, ar konkretus herbicidas nepakenks vejai.

Vejos aeracija

Priklausomai nuo situacijos, vejoje reikėtų reguliariai daryti skarifikavimą ir  aeraciją. Jei vejos plotas pavėsingas, smarkiai auga samanos, skarifikaciją  reikėtų daryti kelis kartus per metus. Saulėtose vietose, kur samanos silpnai auga, kur surenkama žolė, galima skarifikaciją daryti kartą per  metus. Skarifikacijai dažniausiai  naudojama speciali įranga su besisukančiais strypeliais, kurie supjausto velėną,  išdrasko dirvožemio paviršių ir samanas. Po skarifikacijos išplėštos samanos ir velėna turi būti surenkami. Vejos žolių šaknys sezono metu  gaus daugiau oro, maistingų medžiagų ir veja bus vešlesnė.   Skarifikavimas atliekamas pavasarį arba rudenį. Nereikėtų skarifikuoti kai žolė drėgna, nes plinta vejinių žolių ligos. Taip pat negalima skarifikuoti kai dirvožemis išdžiūvęs. Po skarifikavimo rekomenduojama veją palaistyti. 

Aeracija - tai sunkesnio dirvožemio subadymas, kad šaknis pasiektų daugiau oro. Atliekama rankiniu būdu arba specialia įranga. 

Dažnai skarifikavimas vadinamas aeracija.

Vejos atnaujinimas

Dėl įvairių priežasčių veja gali netolygiai sudygti, atsirasti nuplikusių plotų. Veja gali būti reta dėl  konkrečiam dirvožemiui netinkamai pasirinkto žolių mišinio. Taip pat galimi  įvairūs lokalūs mechaniniai vejos pažeidimai, išsausėjimas arba žolės išnykimas dėl per ilgai užsistovėjusio vandens.  Vejai atstatyti  reikėtų įterpti naujų sėklų. Šiaip pabarsčius žolė greičiausiai sudygs ribotai, atsėjimui irgi reikia paruošti dirvožemį. Geriausiai tiks vejos skarifikavimas apie 15 mm gyliu. Po nugrėbimo paruošimas atsėjimo mišinys. Tam naudojamas dirvožemis be piktžolių sėklų, geriausiai tinka pirkti žemių mišiniai. 50 litrų žemės mišinio sumaišoma su apie 300 g sėklų. 100 litrų žemės ir sėklų mišinio pakaks 12-15 kv. metrų vejos atsėjimui. Išbarstoma plonu sluoksniu ir išlyginama šluota arba grėbliuku. 

Už straipsnio rėmimą ir konsultavimą dėkojame UAB "Arbora" specialistams. Spauskite saugią aktyvią nuorodą vejos įrengimas ir susisiekite su UAB "Arbora"  dėl vejos įrengimo.