Namo šildymo sistemai skiriama atskira patalpa. Moderniai šildymo sistemai šią patalpą net sunku pavadinti katiline. Netgi įrengiant kombinuotą šildymą iš dujinio šildymo ir šilumos siurblio reikalinga tik kelių kvadratinių metrų patalpa. Daug didesnė katilinė reikalinga kai įrengiamas kietojo kuro šildymas. Tačiau yra svarbios taisyklės apie kurias reikia žinoti įrengiant katilinę. Dar daugiau taisyklių įrengiant pramoninę katilinę.

Katiline vadinamas statinių ir/ar įrenginių kompleksas, kuriame yra katilas (šilumos generavimo įrenginys) ir pagalbiniai technologiniai įrenginiai, skirti šilumai tiekti. Pagal lokaciją katilinės skirstomos į atskirai stovinčias, pristatytas prie kitų statinių, įkomponuotas į kitos paskirties statinius nepriklausomai nuo to, kuriame statinio aukšte jos pastatytos, konteinerines (stogines ir kt.).

Kadangi kalbame apie individualių vieno dviejų butų namo katilinę, tokia vadinama autonomine (individualia), skirta tiekti šilumą vienam statiniui. Autonominės katilinės dažniausiai būna namo viduje, integruotos į pastatą. Katilinės turi būti įrengiamos vadovaujantis „Katilinių įrenginių įrengimo taisyklėmis". Taisyklės skirtos iš esmės didelės galios katilinių įrengimo reikalavimams, individualių katilinių įrengimui taikomi šie reikalavimai:

● Pastato viduje įrengtos katilinės nuo gretimų patalpų turi būti atskirtos 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir 3 tipo priešgaisrinėmis perdangomis. Priešgaisrinės užtvaros turi būti pagamintos iš A1 ar A2 degumo klasės statybos produktų. Pristatomos katilinės nuo pagrindinio pastato turi būti atskirtos 1 tipo priešgaisrine siena, o katilinės stogas turi tenkinti B_ROOF (t1) klasės reikalavimus. Perdangos tarp aukštų ir katilinės patalpų sienos, taip pat sienos, skiriančios katilinę nuo pagrindinio pastato, turi būti nesugeriančios garų ir dujų. Darbai atliekami vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai".

● Katilinių, įrengtų viduje ir pristatytų prie pastatų, išėjimo durys turi atsidaryti į išorę. Katilinių, įrengtų patalpų viduje, laiptų maršus leidžiama išdėstyti bendrose laiptinėse, atskirtus nuo likusios laiptinės dalies nedegamomis pertvaromis ir perdangomis, esančiomis ne mažiau kaip 0,75 val. atsparumo ugniai.

●  Pastatų rūsiuose įrengtose katilinėse turi būti mechaninio vėdinimo sistema.

Katilinė kieto kuro katilui

Naujų namų savininkai daugiausia įsirengia grindinį šildymą ir šilumos siurblį, bet, jeigu yra laiko kasdieniniam katilo kūrenimui arba kaip rezervinį šilumos šaltinį galima įsirengti biomase kūrenamą katilą. Šiuolaikiniai naujos kartos kieto kuro katilai mažai taršūs, jeigu pasiryžtama dar įsirengti akumuliacinę karšto vandens talpą, katilo nereiks kasdien kūrenti. Tokiu atveju kieto kuro katilą nešaltomis dienomis racionalu kūrenti rečiau ir intensyviau, o perteklinę šilumą - kaupti. Tam skirta akumuliacinė talpa. Beje akumuliacinė talpa naudinga ir šilumos siurblio ar saulės kolektorių sistemoje, bet tai jau aukštesnis šildymo sistemos lygis, kurios naudą reikia skaičiuoti atskirai.

Bet kuriuo atveju šildymo įrangą geriausia talpinti atskiroje katilinėje, jai reikia skirti mažiausiai 8-10 kv. m ploto, jeigu planuojama akumuliacinė talpa - ploto reikės daugiau.

Akumuliacinė talpa leidžia rečiau kūrenti katilą, nereikia tūrinio vandens šildytuvo-boilerio. Karštą vandenį galima ruošti vandens pašildymo mazge. Akumuliacinė talpa rekomenduojama esant mažos talpos šildymo sistemai su automatiškai valdoma priverstine cirkuliacija, nes tuomet ir mažiausios katilo galios gali būti per daug ir kyla pavojus, kad sistemoje gali užvirti vanduo. Tačiau akumuliacinė talpa yra gana gremėzdiškas įrenginys, jos sienelės turi būti gerai izoliuotos, kad neatiduotų šilumos į patalpą, o tokios talpos nėra pigios.

Geriausia kreiptis į šildymo sistemas projektuojančius specialistus, kad parengtų visos šildymo sistemos projektą, kuriame būna ir katilinės planas bei įranga. Rengdami šildymo sistemos ir katilinės projektą specialistai įvertina namo šilumos ir karšto vandens poreikį, koks bus naudojamas kuras ir šilumos gamybos įrenginys, kokios patalpos reikia katilinei, kaip joje įrengti vėdinimą, ar yra vietos kurui sandėliuoti, kaip bus ruošiamas karštas vanduo. Tik specialistai gali nuspręsti, kokią galima ir reikia įrengti automatiką, kad kuo efektyviau būtų sudeginamas kuras. Pavyzdžiui, automatinį reguliavimą, susietą su lauko temperatūra, tikslinga įrengti tuomet, jei sistemoje yra akumuliacinė talpa. Granuliniam katilui akumuliacinės talpos dažniausiai nereikia, nes jo automatika pakankamo lygio, tačiau tokiu atveju reikalinga turėti daug vietos granulių sandėliavimui. Kūrenant tiek medieną, tiek medienos granules reikia turėti omenyje, kad katilinės patalpa labai greitai užsiteršia, todėl geriausia, jei sienų ir grindų paviršiai lengvai valomi, pavyzdžiui, iškloti keraminėmis plytelėmis.

Pagrindinę kieto kuro katilinės įrangą sudaro kieto kuro katilas, trieigiai termostatiniai pamaišymo vožtuvai, cirkuliaciniai siurbliai, grubaus valymo filtras, šildymo sistemos uždarymo armatūra, karšto vandens ruošimo cirkuliacinis siurblys, karšto vandens uždarymo armatūra, apsauginis vožtuvas, išsiplėtimo indas.

Principinis katilinės su kieto kuro katilu ir akumuliacine talpa planas:

1-kieto kuro katilas; 2-apsauginis vožtuvas; 3-lauko arba patalpos temperatūros jutiklis; 4-karšto vandens tūrinis šildytuvas; 5, 13, 17-atbuliniai vožtuvai; 6, 11, 16-cirkuliaciniai siurbliai; 7-nuorinimo atvamzdis; 8-elektroninis reguliavimo blokas; 9-akumuliacinė talpa; 10- trieigis pamaišymo vožtuvas su elektrine pavara; 12-radiatorius; 14-vandens išleidimo ventilis; 15-trieigis pamaišymo vožtuvas; 18- išsiplėtimo indas.

Dūmtraukio pajungimas katilinėje

Viena svarbiausių kieto kuro katilinės įrengimo sąlygų yra užtikrinti oro pritekėjimą ir reikiamą oro kiekį. Jis priklauso nuo deginamo kuro rūšies, kokybės, kiekio. Oras į pakurą patenka dėl natūralios traukos, kuri susidaro degant kurui ir degimo produktams pasišalinant per dūmtraukį. Į katilinę oras patenka dėl natūralios ventiliacijos arba turi būti numatytas kitoks oro pritekėjimas, jis gali būti tiekiamas ventiliatoriumi.

Visose kieto kuro katilinėse būtinas natūralios traukos degimo produktų išmetimo kanalas - dūmtraukis. Jam keliami griežti gaisrinės saugos reikalavimai, išdėstyti „Šildymo sistemų, naudojančių kietąjį kurą, gaisrinės saugos taisyklėse". Norint saugiai naudotis kieto kuro šiluma, labai svarbus teisingas dūmtraukio įrengimas: tinkamas skerspjūvis, atitnkantis šildymo įrenginio galingumą, tinkamas viso dūmtraukio aukštis ir aukštis virš stogo, metalinio dūmtraukio sienelės turi būti izoliuotos, kad nesusidarytų kondensatas, jis turi būti atsparus korozijai.

Nuo neizoliuoto keraminio, ketaus, betoninio ir metalinio jungiamojo dūmtakio sienelių turi būti išlaikomi ne mažesni kaip 500 mm atstumai iki statinio konstrukcijų, kurių degumo klasė mažesnė kaip A2-s1, d0, ir kitų degių medžiagų.

Nuo keraminio, ketaus, betoninio ir metalinio jungiamojo dūmtakio išorinių paviršių, izoliuotų ne mažesniu kaip 50 mm storiu, ne žemesnės kaip A1 degumo klasės statybos produktais, turinčiais maksimalią eksploatavimo temperatūrą, ne žemesnę kaip 600 °C , turi būti išlaikomi ne mažesni kaip 250 mm atstumai iki statinio konstrukcijų, kurių degumo klasė mažesnė kaip A2-s1, d0, ir kitų degių medžiagų.

Jungiamieji dūmtakio vamzdžiai vertikalia kryptimi turi sudaryti ne didesnį kaip 90° kampą.

Atstumas nuo dūmtraukio sienelės išorinio paviršiaus iki statinio konstrukcijų, kurių degumo klasė žemesnė kaip A2-s1, d0, ir kitų degių medžiagų (išskyrus ne žemesnės kaip D_FL degumo klasės grindų dangas), turi būti ne mažesnis kaip:

● 250 mm;

●150 mm - iki žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statinio konstrukcijų, per visą konstrukcijos storį apsaugotų A2-s1, d0 degumo klasės karščiui atspariais statybos produktais, kurių šilumos laidumas ne didesnis kaip 0,065 W/m·K.

Dūmtraukio atstumai nuo pastato konstrukcijų.

Reikalavimai kieto kuro katilinei

Atstumas tarp šildymo įrenginio (išskyrus metalinį) ir statinio konstrukcijų, kurių degumo klasė žemesnė kaip A2-s1, d0, ir kitų degių medžiagų, turi būti ne mažesnis, nei nurodyta gamintojo reikalavimuose, arba:

●  250 mm - nuo šildymo įrenginio, kuris skirtas ne nuolatiniam patalpos šildymui;

●  500 mm - nuo kitokio šildymo įrenginio;

●  500 mm ir 1000 mm - nuo šildymo įrenginio ir neapsaugotų žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės lubų

Nurodytus atstumus galima sumažinti 50 proc., kai statinio konstrukcijos, kurių degumo klasė žemesnė kaip A2-s1, d0, ir kitos degios medžiagos apsaugomos ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės karščiui atspariais statybos produktais, kurių šilumos laidumas ne didesnis kaip 0,065 W/m·K, o storis ne mažesnis kaip 12 mm. Minėta apsauga turi būti papildomai 150 mm didesnė už šildymo įrenginio išorinius matmenis.

Šildymo įrenginio, kurio šildomojo paviršiaus temperatūra aukštesnė nei 80 °C atstumai nuo sienos, pertvaros ar grindų.

Saugus atstumas nuo metalinio šildymo įrenginio turi būti ne mažesnis, nei nurodyta gamintojo reikalavimuose, arba kaip pateikta lentelėje:

Atstumas nuo pakuros iki priešais esančių bet kokio degumo statinio konstrukcijų ir kitų degių medžiagų turi būti ne mažesnis kaip 1250 mm.

Atstumas kieto kuro katilinėje nuo katilo pakuros iki priešais esančios sienos turi būti ne mažesnis kaip 1250 mm.

Jeigu granulinis arba kitos biomasės katilas turi ištraukimo ventiliatorių (dūmsiurbę), jo dūmtraukio (vamzdžio) skersmuo gali būti mažesnis. Ištraukimo ventiliatorius eliminuoja prastą kamino traukos problemą.

Katilo darbą pagal išmetamų dūmų temperatūrą koreguoja dūmtraukyje esantis dūmų jutiklis - lambda zondas arba jutiklis. Gaisrinės saugos požiūriu kūrenimas granulėmis yra saugesnis nei malkomis, nes nėra itin aukštų temperatūrų.

Vartotojams nemenkas motyvas medienos granulių kuro ekologija - granulės gaminamos iš medienos atliekų.

Kieto kuro katilai

Pagal kuro degimo principą kieto kuro katilus galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes - tiesioginio degimo ir veikiančius dujų generacijos principu. Tiesioginis degimas - tai nuo seno įprastas kuro deginimas, kada pakuroje iš malkų išsiskiria degiosios dujos, kurių dalis šildo vandens kontūrą, o kita dalis iš karto iškeliauja per dūmtraukį. Tiesioginio degimo katilai praktiškai nebegaminami, nes jų efektyvumas mažas, į lauką išleidžiama daug šilumos. Būtent dėl aukštos išmetamų dūmų temperatūros seniau naudojamuose dūmtraukiuose nereikėdavo izoliuotų įdėklų, nes nesusidarydavo kondensatas.

Dujų generacijos (pirolizės) principu veikiantis katilas nuo senųjų kieto kuro katilų skiriasi kuro sudeginimo efektyvumu. Įkrovos kameroje degdamos malkos išskiria degiąsias dujas, kurios degiklyje sumaišytos su oru sudaro degų mišinį, šis patenka į antrą degimo kamerą ir sudeginamas. Degimo produktai šilumą atiduoda vandeniui, toliau patenka į kaminą ir išleidžiami laukan. Orą degimui tiekia ventiliatorius pagal nustatytą katilo vandens temperatūrą. Dujų generacijos kietojo kuro katiluose yra ventiliatorius ir papildoma degimo kamera. Taip panaudojama ta energija, kuri būtų išrūkusi per kaminą. Šis principas naudojamas šiuolaikiniuose malkomis kūrenamuose šildymo katiluose. Tokie katilai turi palyginti talpias pakuras, didelį naudingo veikimo koeficientą (NVK) - 75 - 85 proc., juose geriau sudega malkos, mažiau lieka pelenų. Tačiau ventiliatoriui veikti būtina elektra, kitas nepatogumas - malkos turi būti gerai išdžiovintos. Atskyrus pirminį, antrinį, o kartais netgi tretinį degimui reikalingo oro tiekimą, atsirado galimybė daug platesnėse ribose reguliuoti katilo atiduodamą šilumą. Tai pasiekiama reguliatoriumi valdant degimo intensyvumą - t.y., keičiant tiekiamo oro kiekį. Tokiu būdu pratęsiamas vienos kuro įkrovos degimo laikas, kai nereikia visos katilo galios. Tradiciniuose katiluose galios reguliavimo ribos yra 1:1-1:2, generaciniuose katiluose - 1:3-1:4 dujų. Tačiau efektyviai reguliuojamai šildymo sistemai, turinčiai nedidelę vandens talpą ir priverstinę cirkuliaciją, ir mažiausios katilo galios gali būti per daug. Kyla pavojus, kad katile ir sistemoje gali užvirti vanduo. Tam naudojamos akumuliacinės talpos ir pamaišymo vožtuvai. Jie parenkami atsižvelgiant į katilo galią, konkrečias patalpas ir daugelį kitų parametrų - taigi, gana individualiai.

Kietojo kuro katilo sistema bus patogesnė, jeigu prie jo įrengiama akumuliacinė talpa, kurioje tilptų, priklausomai nuo namo dydžio bei šildomo ploto, tam tikras kiekis vandens, kuris pašildytas kaip termofikatas tekėtų į radiatorius ir grindinį šildymą, kai katilas jau nesikūrena. Akumuliacinė talpa užtikrina, kad radiatoriai neatvės 2-3 paras. Bet yra vienas minusas - tokiai talpai įrengti reikia didesnių patalpų. Akumuliacinės talpos dydį apskaičiuoti nesunku: 1 kW galiai apytiksliai reikia 50 litrų talpos. Vidutiniam namui reikia 10 kW galios, o tai 500 litrų akumuliacinė talpa. Akumuliacinę talpą galima prijungti prie bet kurio kietojo kuro katilo ir taip patobulinti esamą šildymo sistemą. Žinoma, sistema su dujų generacijos kieto kuro katilu ir akumuliacine talpa kainuos daugiau nei tiesioginio degimo kieto kuro katilas.

Katilinės schema.

Jeigu yra grindinė šildymo sistema, labai svarbu, kad būtų galimybė palaikyti žemesnę tempertaūrą, o katilas turėtų apsaugą nuo užvirimo - pastarasis dalykas svarbus nepriklausomai nuo to, ar šildymo sistema grindinė ar radiatorinė, apsauginis akumuliatorius būtinas visiems katilams. Katilas turi turėti termostatinį valdymą. Rankinį valdymą žmonės paparstai mažai naudoja, o kainos skirtumas tarp automatinio ir mechaninio valdymo įrangos nedidelis.

Kieto kuro katilas ir automatinis pamaišymo mazgas - pigiausia, bet būtina kieto kuro katilinės įranga norint šiluma aprūpinti grindinio šildymo sistemą.

Pagrindinis kieto kuro katilų trūkumas - trumpas degimo laikas ir netolygus šilumos atidavimas. Užkūrus kieto kuro katilą bent kas 3-4 valandas tenka įmesti anglių, o malkų - dar dažniau. Susidaro daug suodžių, jie neigiamai veikia dūmtraukį, po pakura kaupiasi pelenai, kuriuos tenka dažnai iškuopti. Palyginti su skysto kuro ar dujiniais katilais kieto kuro katilų NVK daug mažesnis, jiems prižiūrėti reikia skirti daugiau laiko. Tačiau jie praverčia tuo atveju, jei nėra investicijų šilumos siurbliui, o apšildyti reikia ne itin didelį plotą.

Dujinio šildymo katilinė

Dujinis šildymas visais atžvilgiais pranašesnis už kieto kuro katilo, netgi už šilumos siurblio šildymą. Išskyrus kainą - gamtinių dujų kaina šildymui svyruoja, ji gali būti mažesnė ir didesnė. Tačiau, jei šilumos poreikis nėra labai didelis ir yra galimybė įsivesti gamtines dujas, tą apsimoka padaryti, nes dujinio šildymo įrengimas nėra labai brangus, jis gali būti kaip rezervinisar papildomas šilumos šaltinis. Gamtinių dujų kaloringumas - apie 9-10 kWh/1 kub.m, šildymas visiškai automatizuotas, beveik nereikalaujantis priežiūros.

Kaip sako UAB „Inžinerijos slėnis" vadovas Danylo Silnichenko, šildymo sistemų įrengime irgi pučia mados ir ekonominiai vėjai. Kai atsirado granuliniai katilai, daug namų ūkių jais keitė kieto kuro katilus. Tačiau, kaip parodė praktika, tai nedaug ką patogesnis kuras nei medieną ar anglis deginantys katilai. Medienos granulėms reikia vietos sandėliavimui, jos nėra pigios, dažnai papuola nusipirkti su priemaišomis, degimas tokiu atveju problematiškas, katilas užsiteršia. Dabar daugelis, ypač naujų namų savininkų, persimeta į šilumos siurblius. Tai gamtos neteršiantis ir atsinaujinantis kuras, bet šildymas šilumos siurbliu reikalauja tam tikrų sąlygų: gerai apšiltinto namo, kurio šilumos poreikis mažas, sunaudojama nemažai elektros energijos, kuri nėra pigi. Jeigu įsigyjamas oras vanduo šilumos siurblys, reikia turėti omenyje, kad bus girdimas jo veikimas, tankiai apgyvendintose vietovėse tai nepageidautina, kaimynai ima reikšti nepasitenkinimą.

„Kadangi esame įvairių šildymo sistemų montuotojai, mes neproteguojame nė vieno kuro, nė vienos šildymo sistemos. Mes analizuojame kiekvieno namo ar pastato situaciją ir skaičiuojame: kas prieinama, kas tinka, kas pigiau, patogiau. Rinkoje tokių įmonių, kurios atliktų analizę, paskaičiuotų, suprojektuotų ir sumontuotų visą šildymo sistemą, nėra daug. Mes gi laikome, kad šildymo sistema yra gyvybiškai svarbi pastato dalis, todėl ji turi būti vienose rankose ir atsakingas turi būti vienas rangovas. Antraip būna, kad už šildymo sistemos nesklandumus atsakomybė permetinėjama nuo vienų kitiems, o nuostolius patiria savininkas", - įmonės darbo principus dėsto UAB „Inžinerijos slėnis" vadovas.

Šildymo sistemos projektavimas ir montavimas nuo A iki Z - UAB „Inžinerijos slėnis" specialistų konsultacijos, atsakomybė ir garantijos.

Kombinuota šildymo sistema

Tęsdamas mintį apie šildymo madas, „Inžinerijos slėnis" vadovas sako, kad šiuo metu daugelis, turinčių kieto kuro katilus, modernizuoja katilinę ir šildymo sistemą įsirengdami šilumos siurblį arba dujinį katilą. Kombinuota arba hibridinė šildymo sistema suteikia laisvę, kai galima namus palikti ilgesniam laikui ir nesibaiminti, kad užšals vamzdynas ar numirs augalai.

Jeigu namas pakankamai apšiltintas, gali būti, kad ir visą sezoną šildymas oras vanduo šilumos siurbliu nebus labai brangus. O jeigu senas namas modernizuojamas iki B energinio naudingumo klasės, galima gauti dalinę kompensaciją už šilumos siurblį, o kieto kuro katilo nebūtina išmesti ir utilizuoti, kaip būdavo anksčiau. Apie tai plačiau rasite Lietuvos energetikos agentūros svetainėje, naujas kvietimas paraiškoms teikti bus skelbiamas 2025 metų sausio 2 d.

Jeigu netoliese yra gamtinių dujų trasa, verta apsirūpinti hibridine šildymo sistema. Dujų atvedimas iki namo ir vidaus įrengimas yra vieni pigiausių, gamtinių dujų katilą galima įrengti kieto kuro katilinėje. Dujiniai katilai turi uždarą degimo kamerą, jie naudoja tik lauko orą ir degimo produktus taip pat šalina į lauką. Katilinės patalpa turi būti vėdinama, vėdinimas turi būti atskiras, negali būti sujungtas su namo vėdinimo sistema.

UAB „Inžinerijos slėnis" bendradarbiauja su 14-a dujinių katilų gamintojų, todėl gali pasiūlyti labai įvairius dujų deginimo prietaisus ir vandens šildytuvus - nuo ekonominės iki premium klasės.

Šildymas dujų balionais

Jeigu greta nėra gamtinių dujų, bet norisi turėti švarią ir priežiūros nereikalaujančią šildymo sistemą, verta pagalvoti apie šildymą suskystintomis dujomis iš balionų, tiksliau - propano dujomis. Tokiu atveju lauke, atskirai arba prie namo sienos, sumontuojama metalinė dujų balionų spinta, nuo jos atvedamas dujų vamzdis į namą, išvedžiojamas vamzdynas viduje ir pajungiamas dujinis katilas. Šildymas dujų balionais yra visiškai autonominis, balionų pakeitimą organizuoja aptarnaujanti įmonė, kuri žinutę apie besibaigiančias dujas gauna per spintoje sumontuotą GSM modulį. Atveža, pakeičia ir viso gero.

UAB „Inžinerijos slėnis" inžinieriai sako, kad vienintelis dalykas, į kurį reiktų atkreipti dėmesį norintiems šildytis dujų balionais - kad šaltuoju metų laiku balionai būtų užpildyti propano dujomis, nes propano garavimo temperatūra daug žemesnė nei butano. Butanas esant -0,5 laipsnių šalčiui nebegaruoja, todėl dujų tiekimas į katilą gali nutrūkti.

„Įrengę šildymą dujų balionais, mes rekomenduojame tiekėjus, kurie dujų balionus 95 proc. užpildo propanu ir jokių problemų vartotojai nepatiria", - sako specialistai.

Kai kurie žmonės klaidingai įsitikinę, kad šildymas suskystintomis dujomis brangus. Jis iš esmės toks pat kaip ir šildymas gamtinėmis dujomis, gal net ir pigesnis, nes suskystintos dujos yra kaloringesnės. O kaina priklauso ne nuo balionų kiekio, o nuo sunaudotų dujų kubinių metrų. Kaip ir gamtinių dujų naudojimo atveju, sumontuojamas dujų skaitiklis, kuris rodo sunaudojamą dujų kiekį. Savo ruožtu šis kiekis priklauso nuo šilumos ir karšto vandens poreikio - gerai apšiltintame, sandariame name šis poreikis nedidelis, tad ir šildymo kaina mažesnė.

Šildymas dujų balionais yra ne tik autonominis, nepertraukiamas ir reikalaujantis minimalios priežiūros, bet ir visiškai saugus. Dujų balionų spintoje montuojamas dujų nuotekio daviklis, kuris, esant net ir mažiausiam dujų nuotekiui, automatiškai uždaro dujų tiekimo vožtuvą. Vienintelis apribojimas dujinio katilo, naudojančio suskystintas propano dujas, įrengimui - jis negali būti patalpintas rūsyje, tiksliau žemiau žemės lygio. „Dujų sistemų pastatuose įrengimo taisyklės" reglamentuoja vidaus dujų tinklo įrengimą, bet buitiniams vartotojams šie reikalavimai minimalūs.

Dujiniai katilai yra visiškai automatizuoti ir jų priežiūrai nereikia skirti laiko, atkrenta visi su kuru ir šildymu susiję rūpesčiai. Žinoma, dujos nėra atsinaujinantis energijos šaltinis, bet pats švariausias.

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su UAB „Inžinerijos slėnis"