Viskas apie dažus

Atnaujinta: 2023-06-21

Kaip perspektyvi tirpiklinių dažų alternatyva pirkėjui siūlomi įvairūs vandens pagrindu gaminami dažai. Ne organiniais tirpikliais, o vandeniu skiedžiami dažai yra ekologiški – neteršia oro nei gamybos, nei vartojimo etapais, o dirbant nejuntamas specifinis dažų kvapas. Sienų dažymas papuošia interjerą, o kartais ir apsaugo sienas nuo aplinkos poveikio. Prieš dažant reikia žinoti visas dažų savybes. Būtina žinoti, kokį komponentą ir kaip gali paveikti aplinka ir tam tikri veiksniai. Yra didelis dažų apdailai pasirinkimas. Mažmeninės prekybos parduotuvės yra perkrautos įvairių gamintojų ir įvairios paskirties dažais. Dažniausiai pagrindiniu kokybiškų apdailinių dažų vidaus darbams kriterijumi tampa dažų atsparumas šlapiam trynimui ir kaina. Tačiau spręsti apie dažų kokybę vien pagal jų kainą būtų ne visiškai teisinga. Skirtingose šalyse dažų kokybės vertinimo kriterijai gali skirtis. Pavyzdžiui Vokietijoje profesionaliam naudojimui vartojami tik 1 ir 2 klasės pagal dengiamąją gebą vidaus apdailos dažai, tuo tarpu Rytų Europos rinkoje galima matyti ir 3 bei 4 klasės dažus. Dažai, gaminami JAV, skiriasi nuo Europos rinkai tiekiamų dažų, savo klampos charakteristikomis, kurios yra žymiai mažesnės. Nepaisant žemos klampos šie dažai pasižymi puikiomis užnešimo savybėmis. Taigi norint naudoti dažus teisingai ir tiksliai pagal jų paskirtį, būtina žinoti jų sudėtį bei suprasti, kaip atskiri komponentai veikia susidarančios dangos savybes. Kokybiškų dažų paslaptis slepiasi jų sudėtyje. Kokios kokybės medžiagas gamintojas panaudos, tokios kokybės dažai ir gausis.

viskas apie dažus

Kas yra dažai ir iš ko jie susideda? Dažai – sudėtingas cheminių medžiagų mišinys. Visus dažų komponentus galima suskirstyti į 5 grupes: rišiklius, pigmentus, užpildus, tirpiklius ir priedus. Svarbiausias dažų komponentas – rišiklis. Rišiklio paskirtis – surišti visus dažų komponentus į vieną visumą ir suformuoti plėvelę bei sujungti ją su pagrindu. Nuo jo labiausiai priklauso pagrindinės dažų charakteristikos, jų atsparumas ir sąryšis su pagrindu. Rišiklis lemia dangos tarnavimo ilgaamžiškumą skirtingomis eksploatavimo sąlygomis, patvarumą, blizgesį, džiūvimo laiką ir dengiamąsias savybes. Būtent nuo rišiklio kokybės priklauso dangos vaizdas ir kokybė. Renkantis dažus būtų neteisinga lyginti tarpusavyje medžiagas, pagamintas skirtingų rišiklių pagrindu. Dažai tai ne vien rišiklis, tai ir pigmentai, suteikiantys spalvą ir nepermatomumą bei pageidaujamus optinius efektus. Pigmentai – tai smulkiagrūdžiai dažikliai, atsakingi už dažų spalvą. Pagrindinis pigmentas formuoja spalvą ir nepermatomumą. Dažniausiai naudojamas dažų pagrindinis pigmentas – baltas titano dioksidas. Spalvų pigmentai užtikrina dažų spalvą.

Tradiciškai jie skirstomi į organinius ir neorganinius. Tai ir užpildai, taupantys pigmentą ir lemiantys dažų fizines savybes (atsparumą mechaniniam poveikiui, išblukimui, purvui, blizgesį, dengiamąją gebą ir kt.). Yra 2 pagrindinių užpildų tipai: karbonatai ir silikatai. Viena iš sudedamųjų dažų grupių yra skiedikliai – tai tirpiklio mišinys, užtikrinantis optimalų rišiklio tirpinimą ir praskiedimą iki tam tikros panaudojimui tinkamos klampos. Pagal skiediklio tipą dažai skirstomi į dvi klases: tirpius arba skiedžiamus vandeniu ir tirpius organiniuose tirpikliuose. Skiedžiamuose vandeniu dažuose rišiklis yra disperguotas vandenyje. Vandens pagrindu pagaminti dažai dažniausiai būna matiniai arba pusiau blizgantys, o tirpiklio pagrindu pagamintieji – blizgantys. Šiandien pirkėjų meilę užkariavę vandens dispersiniai dažai. Jais lengviau dažyti, jie nepavojingi aplinkai ir žmogaus sveikatai. Jais galima dažyti ir uždarose patalpose. Rišiklis šiuose dažuose tai polimerų suspensijos vandenyje.

Nors vandeniu skiedžiamų dispersinių dažų sudėtyje yra ir nedidelis kiekis lėtai garuojančio tirpiklio, kuris suminkština rišiklio molekules, pagerina jų sukibimą su dengiamu paviršiumi, užtikrina paviršiaus plėvelės susidarymą. Šiuo atveju vanduo yra dažų skiediklis, o organinis tirpiklis – pagalbinis skiediklis. Šiandien pardavime galima rasti vandens dispersinius dažus ir visiškai be organinių skiediklių. Dažai, pagaminti tirpiklio pagrindu, yra tvirti, atsparūs vandeniui. Bet dirbant su tokiais dažais būtina laikytis specialių saugos priemonių bei dirbti tik specialiai tam skirtose gamybinėse patalpose. Viena iš svarbiausių vandens dispersinių dažų sudedamųjų dalių yra priedai. Įvairūs priedai naudojami dažų technologinių ir eksploatacinių savybių pagerinimui. Šių priedų (stabilizatoriai, emulsikliai, antiseptikai, antiputintojai ir kt.) dažuose būna labai nedaug, tačiau jie gali iš esmės pagerinti vienas ar kitas dangos savybes. Tai paviršiaus aktyvios medžiagos, reguliuojančios dažų blizgesį, klampą ir takumą, pagerinančios pagrindo drėkinimą ir dangos išsilyginimą, priedai, apsaugantys dažus nuo senėjimo ir išblukimo (UV filtrai), didinantys atsparumą ugniai; plastifikatoriai, didinantys dangos elastingumą. Neatskiriama molekulinės dažų sandaros dalis – konservantai, turintys antimikrobinių savybių ir saugantys dažus nuo pelėsių ir grybelių atsiradimo. Priedų kaina ženkliai įtakoja į galutinę dažų kainą.

Bet kokių dažų savybės skirstomos į tris pagrindines grupes: fizikines-technines, optines ir reologines. Fizikinės-techninės savybės tai: dažų grūdėtumas, adhezija, atsparumas šviesai, atsparumas cheminiams medžiagoms, vandens įgėris, garų pralaidumas, atsparumas fizikiniams poveikiams (trinčiai, įbrėžimams, temperatūrai ir t.t.). Optinės dažų savybės charakterizuojamos spalva, atspalviu, blizgesiu, skaidrumu. Reologinės savybės pagrinde apsprendžiamos tariamaja klampa.

Populiariausi šiuo metu apdailai skirti dažai yra vandens dispersinai dažai, kurių rišikliai yra akrilatų, stirenų, stirenbutadienų, vinilakrilatų, vinilacetatų, vinilversatatų kopolimerų vandeninės dispersijos (sintetiniai lateksai). Tai kietos, disperguotos vandenyje mikroskopinės dalelės. Ši pieno baltumo dispersija dažų pramonėje vadinama lateksu ir neturi nieko bendro su natūraliu lateksu (kaučiuku), išgaunamu iš augalų. Sintetinis lateksas gali būti vadinamas emulsija. Taigi sintetinis lateksas tai plėvelės formuojančios medžiagos (rišiklio) vandeninė dispersija, todėl dažų pavadinimai: vandens dispersiniai dažai, emulsiniai ir lateksiniai dažai yra sinonimai. Lateksinių dažų gamyba buvo pradėta 1948 metais JAV. 1952 metais JAV pardavė lateksinių dažų licenziją Skandinavijos šalims. Tokiu būdu vėliau šių dažų gamyba išsivystė Europoje. Išvystytose šalyse lateksinių dažų dalis sudaro 70% nuo visų vartojamų statybose dažų. Tai sąlygoja visa eilė šių dažų pranašumų:

-pagrindinis šių dažų pranašumas, kad derva, esanti jų sudėtyje, disperguota (paskirstyta) labai mažų dalelių pavidalu vandenyje, bet neištirpinta brangiuose, toksiškuose ir lengvai užsidegančiuose tirpikluose;

- organinių tirpiklių nebuvimas užtikrina aplinkos teršimo sumažinimą, dažymo darbų gaisro ir sprogimo saugą, darbo sąlygų pagerėjimą, ypatingai dirbant patalpų viduje, kaštų sumažėjimą plaunant darbo įrangą ir įrankius, jiems nereikalingas tirpiklis – skiesti bei nuplauti darbo instrumentus galima tiesiog vandeniu;

- greitas dangos džiūvimas;

- aukštesnės eksploatacinės dangų savybės, ypatingai panaudojant akrilinius rišiklius;

- mažesnis fasadinių dangų polinkis lupimuisi veikiant vandens garams, prasiskverbiantiems, esant atitinkamoms sąlygoms, per pastato sienas į atmosferą;

- komfortiškesnės sąlygos patalpose dėl lengvo vandens garų pralaidumo per dangą. Dažų plėvelė turi mikroskopines poras, dėl ko turi aukštą oro ir garų, susidariusių dangos viduje, pralaidumą. Tai ypatingai svarbu gyvenamųjų pastatų interjerui, nes pagerina patalpos mikroklimatą – sienos „kvėpuoja“, - praleidžiant vandens garus per savo plotį.

Šiolaikinis vandens dispersinių dažų asortimentas įgalina atlikti praktiškai visus statybos ir remonto apdailinių darbų rūšis.

„Reglamentuojamų statybos produktų sąrašas“ nustato dažų vidaus darbams kokybės klasifikavimo standartą, privalomuosius ir deklaruojamus rodiklius bei bandymo metodo reglamentuojančius standartus. Dažų vidaus darbams atitikties įvertinimas reglamentuojamas nacionaliniu standartu LST EN 13300+AC:2004* „Dažai ir lakai. Vidinių sienų ir lubų vandeninės dengimo medžiagos ir dangų sistemos. Klasifikavimas“. Tai kokybės klasifikavimo standartas, nustatantis vieningą europinę kokybės normą dažų vidaus apdailai klasėms.

* LST EN žymimi Europos standartai, turintys Lietuvos standarto statusą

Standartas apibrėžia kaip klasifikuoti vidinių sienų ir lubų dengimo medžiagas pagal kokybės klases.

Klasifikavimas pagal blizgesį turi būti pagrįstas veidrodinio blizgesio vertėmis, išmatuotomis 60º arba 85º kampu, taikant LST EN ISO 2813* aprašytą metodą.

* LST ISO žymimi tarptautiniai standartai, turintys Lietuvos standarto statusą.

Jei atspindžio rodiklis, išmatuotas 60º kampu, yra mažesnis kaip 10, matavimas turi būti pakartotas 85º kampu. Vertė, gauta matuojant 85º kampu, nulems klasifikavimą.

Pagal nacionalines tradicijas žymuo vidutinis blizgesys gali būti įvairus: pvz., pusiau blizganti, pusiau matinė, satinas.

Tikslinga pažymėti, kad sudėtingos faktūros, stambaus arba labai stambaus grūdėtumo paviršiaus dangų blizgesį išmatuoti negalima.

Klasifikavimas pagal didžiausio grūdelio dydį (grūdėtumą)

Klasifikavimas pagal didžiausio grūdelio dydį yra pagrįstas didžiausių dalelių, kurių kiekis yra svarbus sudarant dangų sistemos faktūrą, dydžiu, ir skiriamas šis grūdėtumas:

- smulkus: iki 100 µm, nustatytas pagal standartą EN 21524;

- vidutinis: iki 300 µm, nustatytas pagal standartus ISO 787-7 arba EN ISO 787-18;

- stambus: iki 1500 µm, nustatytas pagal standartus ISO 787-7 arba EN ISO 787-18;

- labai stambus: per 1500 µm, nustatytas pagal standartus ISO 787-7 arba EN ISO 787-18.

IGIS firmos gaminami vidinės apdailos dažai priklauso smulkaus grūdėtumo klasei.

Klasifikavimas pagal atsparumą drėgnajam šveitimui

Atsparumas drėgnajam šveitimui – tai dangos atsparumo pasikartojančiam valymui įvertinimas. Jis gali būti nustatytas dangoms, kurių didžiausio grūdelio dydis (grūdėtumas) mažesnis kaip 100 µm, padengtoms ant lygių, be faktūros arba stambaus grūdėtumo paviršių.

Atsparumas drėgnajam šveitimui nustatomas pagal LST ISO 11998 nurodytą procedūrą, po 28 dienų džiovinimo (kai pilnumoje susiformuoja polimerinė plėvelė) esant standartinėms aplinkos sąlygoms: (23±2)ºC temperatūrai ir (50±5) % santykiniam oro drėgniui. Dažai klasifikuojami pagal dangos storio sumažėjimą į šias klases:

1 klasė <5 µm po 200 šveitimo ciklų

2 klasė >5 µm ir <20 µm po 200 šveitimo ciklų

3 klasė >20 µm ir <70 µm po 200 šveitimo ciklų

4 klasė <70 µm po 40 šveitimo ciklų

5 klasė >70 µm po 40 šveitimo ciklų

Verta pažymėti, kad kai kurie vandens dispersinių dažų gamintojai, savo techniniuose duomenyse deklaruoja atsparumą šveitimui pagal vokiečių standartą DIN 53778, kuriame dažų atsparumas vertinamas ne pagal plėvelės storio sumažėjimą mikronais po 200 šveitimo ciklų, bet fiksuojamas šveitimo ciklų skaičius, kol plėvelė nusitrina kiaurai. Pagal šį vokiečių standartą dažų gamintojai deklaruoja įprastai 10 000 šveitimo ciklų. Antra vertus, vokiečių standartas DIN 53778 šiuo metu galioja Vokietijoje tik baltiems dažams. Šis standartas pakeistas aukščiau aprašytu Europos standartu LST EN 13300+AC:2004, kuris galioja nuo lapkričio 1 d. 2001 m. baltiems ir spalvotiems vidinių sienų ir lubų dažams.

Klasifikavimas pagal kontrastingumo santykį (dengiamąją geba) (nustatoma savanoriškai)

Dažai turi būti dengiami ant standartizuoto paviršiaus (kontrastinė kortelė, susidedanti iš juodai-baltų langelių) vidutine sklida, kuri rekomenduota gamintojo. Kontrastingumo santykis Y_b/Y_wx100 matuojamas pagal standartą LST ISO 6504-3. (Y_b – dažų ryškumas ant balto pagrindo; Y_w - _. dažų ryškumas ant juodo pagrindo). Pagal dengiamumą dažams nustatomos šios klasės:

1 klasė ≥99,5 %

2 klasė ≥98 % ir <99,5 %

3 klasė ≥95 % ir <98 %

4 klasė <95 %

Klasė nurodoma kartu su sklida kvadratiniais metrais vienam litrui, kuri taikytina matuojant.

Dengiamumas tai dažų padengimo galia – galimybė uždengti arba paslėpti dažomą paviršių.