Išraiškinga gražuolė melsvais lapais – smiltyninė rugiaveidė (lot. Leymus arenarius). Vienus suvilioja jos lapų spalva – išties tokį melsvą atspalvį retai kur sutiksi, – o kitiems patinka jų šiaudų spalvos varpos, pasirodančios antroje metų pusėje. Kokiam moderniam kvartale ji galėtų išpildyti šiuolaikiškos aplinkos idėją, o loftų rajone prie betono ir plieno tokia melsva spalva atrodytų labai ekstravagantiškai. Statūs, net šiurkštūs lapai primena kaktusų giminės drauges, tad egzotikos mėgėjams – pats tas. O ir kaimynė iš gretimos gatvės, duodama kerelį pasisodinti, sako, kad šie gražūs lapai nereikalauja priežiūros, patys plečiasi ir nieko jiems daryti daugiau nereikia. Čia ir slypi jų bėda – smiltyninė rugiaveidė plečiasi taip agresyviai, kad gali ne tik užkariauti jūsų gėlyno teritoriją, bet ir pasirodyti kaimyno darže. Šis augalas plečiasi šakninėmis atžalomis, sakoma, kad net už kelių metrų gali išlįsti. Įsisiūbavusią ją labai sudėtinga sulaikyti, nes sunku surasti ir išrinkti visas šaknis. Tad auginant smiltyninę rugiaveidę, darbo padaugėja būtent dėl jos suvaldymo. Nerekomenduojama jos sodinti visur, kur nėra apribojimų (betoninio borto, sienos, pamato, kt.), tačiau ypač pavojinga – atvirose sodybose, kur rugiaveidę už kasos pagauti bus ypač sunku. Tokio agresyvaus augalo išplitimas į gamtą pavojingas natūraliai susiformavusiai vietinei augalijai, nes užima jų vietą, naudoja maisto medžiagų išteklius, didesni sąžalynai gali nukonkuruoti ne tokius atsparius augalus. Išimtis – ypač gerai apribotos vietos mieste, pavyzdžiui, uždaroje klomboje, apsuptoje kietųjų dangų, toli nuo atviros žemės. Nuotraukoje – pavyzdys Kaune. Jei labai norisi melsvos lapijos, pasidomėkite alternatyvomis, pvz. kiek grakštesne mėlynlape poaviže (lot. Helictotrichon sempervirens).