Pamatų įrengimas

Kaip nustatomas pamatų tipas, kaip apskaičiuoti pamatams reikalingą betono kiekį, pamatų hidroizoliacija ir šiltinimas.  

289
Pamatų įrengimas
Pamatų įrengimas
4 (80%) 1

Pamatų montavimą galima suskirstyti į tris etapus – grunto tyrimas, projektavimas ir įrengimo darbai, iš kurių pagrindiniai yra pamato konstruktyvo statyba, hidroizoliacija ir apšiltinimas.

Pamatai yra požeminė pastato dalis, kuri perduoda ir paskirsto pastato apkrovas tam tikrame gylyje aplink slūgsantiems gruntams bei perima grunto apkrovas Jeigu pamatai tvirti ir patikimai laiko apkrovas, tai ir statinys bus tvirtas.

Pamatus įrengiantys meistrai turi išmanyti ne tik betonavimo darbus, bet ir inžinerinę geologiją, medžiagų atsparumą, statybinę mechaniką ir kitas sritis. Dviejų aukštų pastato (apie 200 kv. m) pamatų kaina apytikriai sudaro 10–20 proc. statinio konstruktyvo su stogu kainos, tačiau  pamatų remontas, jeigu tokio prireiktų, gali kainuoti kaip pusė namo. Jeigu po namu suprojektuotas ir rūsys, pamatų įrengimas gali kainuoti iki 30 proc. statinio kainos. Todėl pamatų projektavimo ir visi įrengimo bei hidroizoliavimo darbai turi būti atlikti itin kruopščiai.

Grunto tyrimai ir pamatų projektas

Inžinerinius geologinius tyrinėjimus atlieka licencijuotos įmonės. Laboratoriniai tyrimai atliekami ypatingais atvejais, o praktiškai konkretaus sklypo grunto charakteristikos nustatomos dviem būdais – gręžiamas bandomasis 120 mm skersmens gręžinys ir šalia tos vietos atliekamas geotechninis (statinis) zondavimas. Šio metodo esmė ta, kad lėtu greičiu (2 m/s) gruntas spaudžiamas cilindrinių vamzdžių kolona su gale prijungtu specialiu zondu. Tyrimo rezultatai naudojami sekliųjų bei atskirų giliųjų pamatų (tarp jų ir gręžtinių) pagrindo stipriui nustatyti. Vidutinio dydžio individualiam namui pakanka nuo 2 iki 4 zondavimo taškų būsimo pamato ir dūmtraukio vietoje. Tyrimo gylis bet kokiems pamatams yra 3 ar 4 metrai žemiau rūsio lygio bei 6 metrai nuo žemės paviršiaus lygio.

Nuo 2021 metų sausio 1 d. įsigaliojo STR 1.05.01:2017 pakeitimai, jog neypatingojo statinio statybos sklypo projektinių inžinerinių geologinių ir geotechninių tyrimų ataskaitą su tyrimų registravimo numeriu Žemės gelmių registre statytojas privalo pateikti kartu su prašymu patvirtinti statybos užbaigimą. Tad nuo 2021 metų rengiant visus naujos statybos, remonto projektus, taip pat kai keičiamos pamatų konstrukcijos, inžineriniai geologiniai tyrimai yra privalomi.

Gautus duomenis  analizuoja pamatus projektuojantis konstruktorius ir nustato, kiek konkrečiame sklype, priklausomai nuo apkrovų, sumažės grunto tūris – t.y., kokios bus apkrovos. Tyrimai taip pat parodys, kokiame aukštyje yra gruntinis vanduo, ar reikia papildomo drenažo. Pagal šiuos duomenis parenkamas ekonomiškiausių pamatų tipas ir pradedami projektavimo darbai.

Pamatų projekto kokybė labai priklauso nuo statybinės aikštelės grunto ištyrimo. Kaip nurodoma „Pamatai ir pagrindai“ vadovėlyje (autoriai Danutė Sližytė, Jurgis Medzvieckas, Rimantas Mackevičius),  visi grunto sluoksniai iš esmės gali būti suskirstyti į silpnuosius ir stipriuosius. O visus galimus inžinerinius geologinius pjūvius galima apibūdinti viena iš keturių sluoksniuoto grunto schemų.

grunto sluoksniai
Grunto sluoksnių schemos:  1– stiprus gruntas, 2 – silpnas gruntas.

Silpniesiems gruntams priskiriami gruntai, kurie negali būti patikimu pagrindu projektuojamo pastato pamatams. Jeigu juos naudotumėme laikančiajam pagrindo sluoksniui, tai deformacijos viršytų leistinąsias, o pagrindo laikomoji galia būtų nepakankama perimti veikiančias apkrovas. Silpnieji gruntai tai – purūs smėliai, gruntai su organinių medžiagų priemaiša, durpės, dumblai, sankabūs gruntai, kurių drėgnis viršija takumo drėgnį.

A schema. Pagrindas sudarytas iš storo sluoksnio stipriųjų gruntų, kurių savybės gali skirtis nedaug. Šiuo atveju galimas minimalus pamato pado įgilinimas, atsižvelgiant į kitus projektavimo reikalavimus (pvz., konstrukcinius reikalavimus, gruntų kilsnumą ir kt.). Kartais pagrindu  gali būti pasirenkamas kiek giliau slūgsantis, geresnių savybių turintis gruntas. Esant  tokiam pagrindui efektyvu projektuoti sekliuosius pamatus, bet esant didelėms apkrovoms galima rinktis polinių ir giliųjų pamatų variantą.

B schema. Šiuo atveju pamatų įgilinimas nepriklauso nuo grunto savybių. Įgilinimas pasirenkamas pagal gruntų kilsnumą ir konstrukcinius pastato bei pamato reikalavimus. Tokioje situacijoje dažnai tenka imtis priemonių, mažinančių nuosėdžių skirtumų įtaką antžeminėms konstrukcijoms. Esant tokiam pagrindui, gali būti pasirenkamas sekliųjų, polinių ir giliųjų pamatų variantas.

C schema. Pamatų tipo pasirinkimas priklausys nuo silpnojo sluoksnio storio. Jeigu jis nėra didelis, dažniausiai tikslinga pasiekti stiprųjį gruntą, kuris būtų pamatų pagrindu. Jeigu silpnojo sluoksnio storis didelis, tada pamatus reiktų projektuoti  pagal B schemos rekomendacijas.

D schema. Pamatų tipo pasirinkimas priklausys nuo sluoksnių storio: esant pakankamam viršutinio stipriojo grunto sluoksniui jis gali būti kaip apkrovą  paskirstanti pagalvė. Jei reikia, papildomai gali būti sustiprintas silpnojo sluoksnio gruntas. Arba atremti polinius arba giliuosius pamatus į stiprųjį apatinį grunto sluoksnį.

Pamatų tipai

Pamatai klasifikuojami pagal įvairius požymius – dažniausiai pagal įrengimo technologiją ir metodus, taikomus jų laikomajai galiai skaičiuoti. Pagal tai  skiriami šie pamatų tipai:

  • seklieji pamatai;
  • gilieji pamatai;
  • poliniai pamatai.

Ne visada yra aiškios ribos tarp pamatų tipų, tačiau dažniausiai pamatas priskiriamas prie vieno ar kito tipo pagal pamato pado įgilinimo d ir pamato pado pločio b santykį.

pagrindiniai pamatu tipai
Pagrindiniai pamatų tipai: a – seklusis pamatas; b – gilusis pamatas; c – polinis pamatas.

Statyboje dažniausiai naudojami gelžbetoniniai ir betoniniai seklieji pamatai, tačiau jie gali būti ir lauko akmenų mūro. Seklieji pamatai būna monolitiniai arba surenkami. Mūrijant pamatus iš surenkamų blokų, kad būtų tvirtesnis viršutinis vainikas, galima išlieti monolitinį žiedą visu pamatų perimetru. Tuomet pamatas tolygiau perima pastato apkrovas.

Seklieji pamatai yra būdingos formos – apačioje jie platesni nei viršuje, nes pagrindo gruntų stiprumas mažesnis nei konstrukcijų medžiagų. Pamato pado forma parenkama atsižvelgiant į apkrovų pobūdį.

Jeigu leidžia grunto charakteristika, ypač individualių namų statyboje, naudojami gręžtiniai poliniai pamatai. Šis pamatų įrengimo būdas populiarus, nes tereikia tik gręžimo technikos ir armatūros su betonu poliams suformuoti. Polių skersmuo apskaičiuojamas konstruktoriaus, paprastai siekia nuo 25 iki 50 cm, o mažiausias gylis – 1 m 20 cm. Gręžtiniai poliniai pamatai tinka tuo atveju, jeigu sklype yra molingas gruntas. Tada pamatų kolonos arba poliai turi būti įgilinami iki 1,5 m. Virš polių įrengiamas rostverkas.

Statant individualius namus dažniausiai klojami seklieji pamatai, kurie įrengiami iškasus reikiamų matmenų tranšėjas. Sekliųjų pamatų grupei priklauso dažniausiai individualioms statyboms naudojami poliniai pamatai, kuriuos minėjome, ir juostiniai monolitiniai pamatai. Mažiausias tranšėjos gylis juostiniams monolitiniams pamatams nuo žemės paviršiaus turi būti didesnis nei žiemos įšalo gylis. Lietuvos teritorijoje tai vidutiniškai sudaro apie 1,20 m (priemolio ir molio grunto įšalo gylis siekia 1,50 m).

SVARBU

Tranšėjų gylis turi siekti tvirtą vienalytį gruntą, tai yra kasama iki neįšąlančios nepajudėjusios grunto zonos.

Taip pat labai svarbus yra gręžtinių polių dugno gruntas. Nuo jo priklausys, ar ilgainiui poliai neims sėsti.

Juostiniai pamatai. Šio tipo pamatai surenkami iš betono blokų arba liejami iš monolitinio betono. Toks pamatų įrengimo būdas reikalauja žemės kasimo bei betono blokų mūrijimo darbų. Jeigu namas numatytas su rūsiu, juostiniai pamatai yra tinkamiausi. Specializuotos įmonės gamina standartinius įvairių matmenų betono gaminius juostiniams pamatams – pamato papėdes (aukštis x plotis x ilgis/30×100-120×118-238 cm), pamatų blokai su įlajomis (580×20-80×118-238 cm), ištisiniai pamatų blokai (30×50-80×118-238 cm).

Po pamatu esantis gruntas turi būti tvirtas, neįmirkstantis ir nekilnojamas įšalo. Antraip sušalęs ir atitirpstantis vanduo judins pamatą. Todėl labai svarbu tiek juostiniams, tiek poliniams pamatams po padu suformuoti 5-10 cm storio vandeniui laidų gruntą.

Stulpiniai pamatai. Stulpai įrengiami (įspaudžiami, įkalami, įbetonuojami įkalus specialias kolonas) po nustatytomis  pastato vietomis. Šis variantas tinkamiausias, jeigu po namu yra storas supilto grunto sluoksnis. Be to, jie tinka skydiniams karkasiniams, monolitiniams namams. Ypač pasiteisina, kai gruntui tenka didelės apkrovos, taip pat kai yra aukštas gruntinis vanduo. Po namo sienomis įrengiamas rostverkas.

Plokštuminiai pamatai – tai labai efektyvus pamatų sprendimas, dažniausiai naudojamas statant skydinius namus arba ten, kur silpnas (smėlingas) gruntas. Grindys visiškai izoliuojamos iš apačios polistireninio putplasčio plokštėmis. Cokolis gali būti iš betono ar lengvų blokų. Betoninės sienos ir cokolio izoliacijos sujungiamos viena su kita, kad būtų geresnė termoizoliacija ir išvengta šiluminių tiltelių.

Stambiuose objektuose žemės darbai vykdomi ištisus metus, tačiau privačioje statyboje šių darbų šaltuoju metų laiku reikėtų vengti. Optimaliausias laikas pamatams įrengti yra nuo gegužės vidurio iki rugsėjo pabaigos. Darbų reikėtų vengti ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį. Balandžio mėnesį baigia tirpti žemės įšalas ir gruntas esti itin šlapias, o  spalio mėnesį paprastai pakyla gruntinis vanduo.

Betonas pamatams

Privačiose statybose rekomenduojama naudoti purų betoną, nes jį lengviau valdyti kastuvu, perkloti armatūra, įdėti stambių riedulių, patogiau trombuoti. Skystas geriau tinka daugiabučių statyboje, kai automatiniais betono siurbliais betonas paduodamas į reikiamą aukštą.

Patogiausia pirkti paruoštą betoną ir betonveže atsigabenti jį į statybų aikštelę.

Betono klasė pamatams parenkama pagal aplinkos poveikį, dažniausiai pamatams, kuriuos nuolat veikia grunto drėgmė ir grunto apkrovos, naudojamas C16/20 arba C 20/25 klasės betonas.

Paruošus armatūros tinklą, naudojant gumines žarnas pamatus galima užpilti per dieną.

Tačiau jeigu yra pakankamai darbo jėgos ar sunkus autotransportas negalės privažiuoti į objektą, reikiamos konsistencijos betoną galima ruošti statybų  aikštelėje. Šiam tikslui galima naudoti skiedinio maišykles. Šio agregato nuoma vidutiniškai kainuoja nuo 10-20 eurų parai (priklauso nuo talpos).

Jei nusprendėte patys ruošti betoną, labai svarbu paisyti tinkamo komponentų santykio ir darbus vykdyti sparčiai. Betono ruošimui negalima naudoti smėlio ir smulkaus žvyro. Tinkamiausias yra stambios frakcijos žvyras. Vietoje reikėtų pasigaminti ar įsigyti elementarų sietą ir išsijoti stambesnius akmenis. Optimali betono sudėtis – 6 kibirai žvyro ir 1 kibiras cemento (santykis 6:1), vandens kiekį reguliuoti pagal masės drėgnumą (paprastai 1–1,5 kibiro vandens). Reikia ruošti tiek betono masės, kad ją sunaudotumėte per 1–1,5 val. Betonas pilamas tolygiai per visą perimetrą (ne į vieną vietą) ir iš karto trombuojamas.

Supiltas betonas sustiprėja maždaug po dviejų valandų, vėliau jis kietėja stabiliai ir lėtai, kol visiškai išdžiūsta. Esant 15 laipsnių šilumos, po paros betonas įgyja 20 proc. savo galutinio stiprumo, po 3 parų – 70 proc. projektinio stiprumo. Po savaitės nuėmus klojinį nuo betono monolito jau galima mūryti sienas.

Labai svarbi betono priežiūra tiek karštą vasarą, tiek darbus atliekant šaltesniu laiku. Vasarą betoną reikia periodiškai laistyti ir apdengti plėvele. Lietingi orai betono stingimui įtakos nedaro. Labiausiai reikia saugoti pamatų betoną žiemos laiku. Reikia atminti, kad esant 5 laipsniams šilumos, betonas nustoja kietėti.  Išliejus pamatus šaltu oru, juos būtina apdangstyti. Betoną leidžiama užšaldyti kai jis pasiekia 25 proc. savo kietumo. Užšalęs betonas užsikonservuoja ir gali stovėti iki pavasario. Atšilus orams jis toliau kietėja.

Betono kiekio nustatymas

Dažnai kyla klausimas, kaip apskaičiuoti, kiek reikia užsisakyti betono konkretiems pamatams. Pateikiame skaičiavimo pavyzdžius 100 kv. m užstatymo ploto namui.

Rostverkas – plotis 40 cm x aukštis 50 cm = 0,2 kv. m. Tai reiškia, kad nedidelio namo (10×10) pamatams (rostverko ilgis – 47,6 m) reiks 9,52 kub. m betono.

Polių tūris apskaičiuojamas pagal formulę h x π x d2/4. Gręžtinio polio skersmuo – 50 cm, įgilinimas – 120 cm. Taigi vieno polio tūris yra 0,24 kub. m. 14 polių reikės 3,36 kub. m betono.

Iš viso pamatui reikės 12,88 kub. m betono. Priklausomai nuo betono klasės, rekomenduojama pridėti tankinimo paklaidos koeficientą (s1 – purus – 15 proc., s2 – skidus – 10 proc., s3 – skystas – 5 proc. bendros betono masės). Taigi šiam pamatui reikės užsakyti 13,5-14  kub. m betono.

Pamatų hidroizoliavimas

Pamatus veikia paviršinis lietaus, sniego vanduo ir grunto drėgmė, todėl būtina patikima vertikali ir horizontali hidroizoliacija. Šiuo atveju kalbame apie įgilintų juostinių pamatų ir apie rostverko – gelžbetonio žiedo hidroizoliavimą. Hidroizoliacijos įrengimui naudojamos įvairios medžiagos, kurias, remiantis padengimo būdu ir veikimo principu, galima suskirstyti  į atskiras kategorijas. Skiriamos kelios hidroizoliacijos rūšys: klijuojama, tepama, įsiskverbianti ir montuojama.

Vienos iš patogiausių naudoti ir patikimų hidroizoliacinių medžiagų – teptinės bituminės mastikos. Elastingų šaltų bituminių mastikų nereikia kaitinti, parduodamos paruoštos naudoti konsistencijos, dengiamos iš   išorės. Dėl dvigubo funkcionalumo labai patogi  dvikomponentė Schomburg COMBIDIC 2K-Classic pamatų hidroizoliavimo mastika.

hidroizoliavimo mastikos
Tarp Schomburg hidroizoliavimo mastikų yra skirtingų bituminių mastikų, pritaikytų skirtingoms vandens apkrovoms klasėms.

COMBIDIC 2K-Classic – dvikomponentė polimerais modifikuota naujos kartos bituminė mastika, pasižyminti elastingumu, ekonomiškumu ir tvirtumu. Patikimai sukimba su visais tradiciniais statybiniais paviršiais – betonu, blokeliais, plytų mūru. Jos sudėtyje yra polimerinių užpildų, kurie padengia nedidelius (iki 1 mm)  įtrūkius, kartu mastika yra klijai, ant kurių galima klijuoti polistireninio putplasčio plokštes, apdailines plyteles.

hidroizoliacine-mastika
Schomburg COMBIDIC 2K-Classic hidroizoliacinė mastika su polistireno užpildu padengia iki 1 mm  plyšius, ant jos galima klijuoti putplastį, sandarinimo manžetus.

COMBIDIC 2K Classic tepama ant sauso paviršiaus esant  ne mažesnei kaip +5 C  ir ne didesnei kaip +30 laipsnių C aplinkos temperatūrai. Tinka naudoti lauke ir viduje, rūsių, garažų grindims ir sienoms hidroizoliuoti. Esant nedidelėms vandens apkrovoms užtenka 3 mm storio sluoksnio, medžiagos išeiga –  apie 4 l/ kv.m. Visiškai išdžiūsta per 48 valandas. Galima dengti rankiniu būdu su mentele, šepečiu, didesniems plotams patogu naudoti hidraulinį purkštuvą.

Jeigu reikalinga greitai džiūstanti ir didesnius įtrūkius dengianti hidroizoliacinė mastika, galima naudoti AQUAFIN RB400 hidroizoliaciją. Tai irgi dvikomponentinė mastika, tinkama naudoti lauke ir viduje, betoniniams, gelžbetonio,  mūro, bitumo, tinko paviršiams, įvairių medžiagų  jungtims, siūlėms, įtrūkimams. Tinka beveik visiems tvirtiems statybiniams paviršiams, senų ir naujų pamatų, tiesiogiai besiliečiančių su gruntu, cokolių, rūsių, grindų, stogų, vamzdžių, vandens talpų, rezervuarų, baseinų, požeminių konstrukcijų hidroizoliavimui.

Pamatų hidroizoliacija teptine cementine mastika AQUAFIN RB400.

AQUAFIN RB400 pasižymi labai maža išeiga: tik 2,4 kg/kv.m dengiant du kartus. Galima tepti ant bituminės hidroizoliacijos likučių, sekantis sluoksnis dengiamas po 3 valandų. Hidroizoliavimo darbai turi būti atliekami esant +5 C iki +30 C aplinkos temperatūrai, hidroizoliuojamas paviršius turi būti švarus, rekomenduojama sudrėkinti, darbo metu apdorojamas paviršius turi būti apsaugotas nuo tiesioginio saulės poveikio ir lietaus. Mastika suformuoja 2-3 mm storio elastingą sluoksnį, kuris atsparus įvairiems poveikiams – vandens slėgiui, pėsčiųjų eismo apkrovai, šalčiui, sulfatams, tirpioms druskoms. Dėl šių priežasčių naudinga AQUAFIN RB400 padengti pamatus arti pėsčiųjų takų, įvažiavimų.

Pamatų šiltinimas

Pamatuose yra svarbu išvengti šiluminių tiltelių, kurie smarkiai sumažina pastato energinį efektyvumą.  Galimi keli pamatų apšiltinimo variantai.

Efektyvus būdas – šiltinimo medžiagą integruoti į liejamą monolitinį pamatą. Pamatai šiuo atveju tampa trisluoksniai. Nors tai daug darbo reikalaujanti technologija, tačiau grindų peršalimo tikrai pavyks išvengti. Šiam tikslui pakanka ir 5 cm storio polistireninio putplasčio. Esant galimybei putplastį reikia įgilinti iki pamato pado.

Dažniausiai naudojamas būdas – pamatų šiltinimas iš išorės naudojant kieto ekstruzinio putplasčio plokštes.

SVARBU

Pamatų apšiltinimo sistemą reikia įrengti taip, kad ji sudarytų bendrą sistemą su viso namo sienų šiltinimu.  Kai šiltinamos namo išorės sienos, pamatai taip pat turi būti apšiltinti iš išorės (šiltinimo medžiagos turi liestis). Jeigu mūrinis namas apšiltinamas pagal principą mūras – izoliacija – mūras, šilumos izoliaciją geriausia taip pat įterpti į pamato vidurį.

Pamatams apšiltinti dažniausiai naudojamos 15- 20 cm storio didesnio stiprio polistireninio putplasčio plokštes. Jos pasižymi dviem būtinomis savybėmis – atlaiko didesnes apkrovas ir nepraleidžia drėgmės. Prie pamato pagrindo plokštės klijuojamos bitumine arba cementine mastika, kurią reikėtų tepti ištisai – taip sumažinamas drėgmės ir teršalų kaupimasis.

Įrengus termoizoliacinį sluoksnį, reikėtų pasirūpinti jo apsauga nuo drėgmės, mechaninių pažeidimų ir šaknų – augdami augalai gali pažeisti termoizoliaciją, todėl į pamatus pradės smelktis šaltis ir vanduo.

Pamatų įrengimo rekomendacijos

  • Žemės darbai nelygiame reljefe: pirmiausia rekomenduojama išlyginti bei gerai sutankinti gruntą, o tuomet pradėti kasti tranšėjas. Su mechaniniais vibratoriais sutankinamas 30–50 cm, vibrovolais – 1–1,5 metro storio gruntas.
  • Svarbu žinoti, kad iškasus tranšėją ar padarius gręžinius pamatams, darbus reikia     pradėti nedelsiant. Ilgiau palikus atvirą gruntą, keičiasi jo savybės.
  • Kasant tranšėją mechanizuotai rekomenduojama pabaigoje neiškasti 20 cm grunto: kad tranšėjos dugnas būtų idealiai lygus, šį sluoksnį reikėtų nukasti kastuvais.
  • Juostiniuose monolitiniuose pamatuose apačioje reikėtų dėti ne mažesnio kaip 20–24 mm skersmens, o viršuje – 8–14 mm armatūrą. Nuo klojinio krašto armatūrą reikėtų atitraukti apie 15 cm.
  • Įrengiant gręžtinius polius reikia laikytis reikalavimų, keliamų gręžtiniams       poliams, tai yra – saugoti, kad gręžinys neužbyrėtų, apačioj neliktų supurento grunto ir t. t.
  • Medinės konstrukcijos (rąstinis, skydinis namas) statiniui tinkamiausi 30 cm pločio pamatiniai gelžbetoniniai blokeliai.
  • Mūrinės konstrukcijos (plytų, silikatinių blokelių mūras) statiniui tinkamiausi 50 cm pločio pamatiniai gelžbetoniniai blokai.
  • Pamatų papėdės turi būti bent 30 cm platesnės už pamatus – tiksliai turi nurodyti konstruktorius.
  • Iš anksto reikėtų numatyti komunikacijų angų vietas ir apsvarstyti papildomas šių vietų šiltinimo galimybes (vandens gręžinio ar vandentiekio, nuotekų sistemos įvadas).
  • Jeigu dūmtraukis bus mūrijamas iš plytų, tose vietose būtina padidinti pamatų pagalvių plotį.
  • Nelaikančių sienų pamatų plotį galima sumažinti iki sienų storio.
  • Virš žemės lygio pamatai arba cokolis turi iškilti ne mažiau kaip 50 cm ir turi būti padaryta bent 20 cm pločio nuogrinda.
  • Užsakovas dažnai neapsisprendžia, kokiame aukštyje turi būti grindys. Pasitaiko, kad architektai grindų lygį projektuoja pagal kelio lygį ar jį nustato bendro reljefo atžvilgiu. Po  aplinkotvarkos darbų grindys atsiranda tiesiog žemės lygyje. Optimalus grindų aukštis – 30–70 cm nuo žemės lygio.

ASA.LT ir UAB „SCHOMBURG Baltic“ informacija

DALINTIS

KOMENTUOTI