Obelų auginimas

216
obelu auginimas
Obelų auginimas
5 (100%) 3

Šiuos populiarius vaismedžius galima sodinti pavasarį ir rudenį. Rudenį pasodintos obelys, pavasariui atėjus, pradeda augti anksčiau už pasodintas šiltuoju metų laiku.

Priemolis yra optimalus dirvos tipas obelims. Dirvos rūgštingumas: 5,5-6,5 pH. Tą sodo vietą, kuri apsaugota nuo vėjų, atiduokite obelų sodinukams. Obelis sodinkite kuo toliau nuo vyšnių, slyvų, aviečių ir serbentų.

Obelų sodinukų paruošimas

Kiekvienas sodinukas turi praeiti griežtą reviziją prieš rudeninį sodinimą. Atrenkami tik sveiki ir stiprūs egzemplioriai.

Negyvas, pažeistas, sudžiūvusias ir papuvusias šaknis pašalinkite sekatoriumi arba aštriu peiliu. Pjūklelis labai nerekomenduojamas, nes nuo jo dantelių pjūvių kraštai bus nelygūs, plėštiniai. Todėl geriausi įrankiai šiai procedūrai – sekatoriai ir peiliai. Jų ašmenys pjauna lygiai, reiškia ir pjūvio kraštai bus lygūs, be papildomų žaizdelių. Jeigu įrankiai blogai užgaląsti, pjūviai virs bjauriomis žaizdomis, šaknelėse atsiras naujų pažeidimų, kurie taps ligų šaltiniu. Pjūvis turi būti padarytas tik skersai šaknies, o ne įstrižai. Skerso pjūvio plotas mažesnis, todėl ir žaizdelės paviršius mažas.

  1. Nuo sodinuko šaknų atsargiai pašalinkite visas ataugas, keistus gumburus, trūkusius ir sutraiškytus atsišakojimus.
  2. Antra, suformuokite sodinuko šaknų sistemą taip, kad joje neliko šaknelių, augančių nuo centrinės šaknies vidun.
  3. Pernelyg ilgas šaknis patrumpinkite. Kirpkite skersai, o ne įstrižai.
  4. Nupjaukite tik skeletines šaknis. Plonų ir minkštų šaknelių nelieskite, nes būtent jos įsisavina iš dirvos vandenį ir mineralines druskas.

obelu sodinukai
Paruoškite tyrę ar pliurzę iš molio, karvių mėšlo ir vandens. Santykis – 1 dalis molio : 2 dalys mėšlo : 5 dalys vandens. Į šį molio-mėšlo mišinį prieš pat sodinimą įmerkia sodinuko šaknis. Molio-mėšlo sluoksnis ant šaknų apsaugos jas nuo perdžiūvimo, padės išsilaikyti drėgmei.

Jeigu sodinuko šaknų sistemą labai perdžiūvusi, tuomet prieš sodinimą įmerkite šaknis į šalto vandens kibirą ir palaikykite taip 18 valandų.

Obelų sodinimas

  1. Iškasamos apvalios duobės stačiomis sienelėmis 80-120 cm skersmens, 60-80 cm gylio. Duobės sodinukams turi būti iškastos mažiausia prieš 2-4 savaites (o geriau – prieš porą mėnesių iki sodinimo). To reikia tam, kad žemė duobėse spėtų kokybiškai suslūgti.obelu sodinimas(1)
  2. Viršutinį derlingą žemės sluoksnį sudeda į vieną krūvą, žemesnius sluoksnius – į kitą.
  3. Viršutinis derlingas žemės sluoksnis dedamas į duobės dugną
  4. Duobės trečdalį užpila derlinga žeme ir 100 g  superfosfato.
  5. Į duobės kraštus  įkalami  kuolai, kuris turi kišti virš žemės paviršiaus apie 1-0,5 m (bet ne mažiau)..
  6. Du likusius trečdalius duobės užpildoma derlinga žeme. Įpilamas kibiras vandens ir jam leidžiama įsigerti į gruntą.
  7. Vaismedžio sodinuko šaknis reikia apžiūrėti ir nukirpti pažeistas ir ligotas. Taipogi reikia 1/3 patrumpinti šakeles, tam, kad atkurti pažeistą balansą tarp šaknų sistemos ir antžeminės medelio dalies. Nepatrumpinus šakelių, vaismedžiui teks per ilgai prigyti ir adaptuotis, jis blogai augs pirmus metus.
  8. Prieš pat sodinimą šaknis verta įmerkti į skystą molio mišinį. Po to, nedelsiant, kol šaknys šlapios, sodinti į duobę. (Rudens metu rekomenduojama sodinti obelis su šaknimis konteineryje arba šaknimis su žemės grumstu, o ne plikomis šaknimis – tuomet rudenį ir žiemą jie ištvers pakankamai ramiai. Svarbu, kad šaknys nebūtų pažeistos.)
  9. Sodinuko šaknys deda ant derlingos žemės krūvelės duobėje taip, kad šaknų kaklelis būtų 4-5 cm virš žemės paviršiaus (arba bent sulig paviršiumi). Pasodinus per giliai, medelis per lėtai auga, serga, per vėlai pradeda derėti.obelu sodinimas
  10. Šaknys užpilamos žeme, kurią reikia švelniai ir atsargiai suplūkti.
  11. Aplink galima padaryti kauburėlį kuris sulaikys vandenį virš šaknų
  12. Kamieną pririša prie kuolelio 2 vietose: 15 cm nuo žemės ir prie kuolelio viršaus. Po virvute, ten, kur ji susiliečia su kamienu, pakiškite skudurėlius ar šiaudus, kad nesužeistų kamieno. Pririšimas prie kuolelio labai padės dar nesustiprėjusiam augalui išgyventi pirmą laiką.
  13. Laistoma iš karto: 10 l kiekvienam pasodintam vaismedžiui. Sekantis laistymas – už savaitės.
  14. Dirvą aplink pasodintos obels galima apmulčiuoti. Mulčiavimui tinka pjuvenos, durpės, šiaudai, vejos žolė.

Ką tik pasodintus obelų sodinukus verta laistyti 1 kartą per savaitę. Vasarą, užklupus sausroms, vandens dozė padidinama – 3-4 laistymai per savaitę (dozė – 10 litrų medeliui).

Obelų tręšimas

Vaismedžiai galės įsisavinti trąšas, jeigu tos pakankamai kontaktuos su šaknimis. Todėl tręšti reikia tuos dirvos sluoksnius, kur susitelkė didesnė šaknų masė. Pagrindinė šaknų masė aptinkama 20-80 cm gylyje (derlingoje dirvoje) arba 10-55 cm (mažo derlingumo dirvoje). Trąšų absorbavimo greitis dirvoje ir šaknų gylis irgi lemia tręšimo būdo pasirinkimą. Tręšimui skirto rato aplink kamieno plotas skaičiuojamas pagal formulę S = 3,14 x 2D : 4,

kurioje D – tai šaknų sistemos skersmuo (jis lygus lajos projekcijos skersmeniui + 1 m).

obelu tresimas
Aplink kamieno esantis tręšimo plotas skaičiuojamas pagal formulę S = 3,14 x 2D : 4, kurioje D – tai šaknų sistemos skersmuo (jis lygus lajos projekcijos skersmeniui + 1 m).
  • Pirmas tręšimas – ankstyvą pavasarį. Pagrinde tai 50-60 % metinės azoto normos. Tam geriausia tinka greitai įsisavinamos azotinės trąšos: skystos mėšlo srutos, paukščių mėšlas, amonio salietra, skystas karbamidas su 10-15 % metinės fosforo/kalio normos.
  • Antras tręšimas – likus savaitei iki žydėjimo, siekiant pagerinti vaisių mezgimą. Sunaudojama 10-15 % metinės azoto, fosforo, kalio trąšų normos.
  • Trečias tręšimas – praėjus 2 savaitėms po žydėjimo (po perteklinės mezginės nubyrėjimo). Sunaudojama 10-15 % metinės azoto, fosforo, kalio trąšų normos.
  • Ketvirtas tręšimas – vasarą, ūglių augimo pabaigoje (antroje birželio pusėje), siekiant pagerinti vaisinius pumpurus sekančių metų derliui. Sunaudoja 10-15 % metinės azoto, fosforo, kalio trąšų normos.
  • Obelų tręšimas rudenį reikalauja 50-60 % metinės fosforo ir kalio trąšų normos. Azotu netręšia, kad nestimuliuoti augimo procesų (ir tuo padidinti augalų atsparumą šalčiui) ir kad išvengti azoto nuplovimo į gilesnius dirvos sluoksnius, kur šaknis jį nepasieks.

Organinių trąšų proporcijos obelims:

Obels amžius Gyvulių mėšlo kiekis
  3-4 metų 15-20 kg
  5-6 metų 25-30 kg
  7-8 metų 40-50 kg
  9-10 metų 50-60 kg

Paviršinis tręšimas su įterpimu į dirvą

Labai tinka organinėms trąšoms. Jas reikia tolygiai paskirstyti žemės paviršiuje. Tokiu būdu galima tręšti kietomis azoto trąšomis (salietra, karbamidu). Tirpioms fosforo trąšoms toks būdas nerekomenduojamas. Bet fosforitmilčiams labai tinka, ypač lengvose dirvose.

Paviršinis tręšimas be įterpimo į dirvą

Jeigu dirva pakankamai drėkinama ją galima tręšti čia pat nušienautų žolių puvenomis ir mulčiuojant. Papildomai galima tręšti azoto, kalio ir tirpių fosforo trąšų mišiniu, barstant vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį ant žolės. Sliekų dėka trąšos pasieks vaismedžių šaknis.

Gilus lokalinis tręšimas

Fosforo ir kalio trąšas barsto į duobeles, griovelius, vagas, gręžinius, nišas. Taip sukurdami aukštos trąšų koncentracijos židiniai šalia šaknų. Tinka tirpioms fosforo trąšoms ir kaliui. Būdas gali netikti sunkiai tirpioms trąšoms (fosforito miltams) ir lengvos mechaninės sudėties dirvoms.

Tręšimas skirtingame gylyje

Labai derlingose dirvose su storu humuso sluoksniu vaismedžių šaknys sutelktos giliau. Atsižvelgiant į tai, trąšos įterpiamos skirtingu gyliu:

  • arčiau kamienui – į negilias, seklias vagas, duobutes,
  • toliau nuo kamieno – į vis gilesnes vagas, gręžinius.

Rudenį pasodintų obelų tręšimas

  • Skirtingai nuo pavasarinių, rudeninius sodinukus galima tręšti tik fosforo trąšomis, kurios stimuliuoja šaknų sistemos augimą.
  • Aukšta azoto trąšų koncentracija gali būti pražūtinga augalams rudens-žiemos metu, nes augalams gali pakartotinai prasidėti vegetacijos periodas ir jie rizikuoja nesuspėti pasiruošti žiemai.
  • Dėl tos pačios priežasties rudeniniams sodinukams netinka tręšimas mėšlu. Šviežias mėšlas, susiliečiant su šaknimis, gali sukelti jų puvimą ir viso augalo žūtį. Jeigu norite naudoti mėšlą, tai tik kaip reikiant perpuvusį, bet jokiu būdu ne šviežią.

Obelų laistymas

Obeliai reikia tiek kibirų, kiek jai yra metų. Kitų patyrusių sodininkų teigimu – 2-3 kibirai 1 kartą per savaitę. Laistydami obelį iš žarnos, stebėkite, kad vanduo lietusi ne į vieną tašką, o tolygiai pasiskirstytų visur.

Laistyti obelį irgi reikia ne po kamienu, o pagal lajos ribų projekciją. Obels geriančių šaknelių galiukai susitelkę ties lajos riba.

obelu laistymas
Obels laistymas ties lajos projekcijos riba
  • Pirmas laistymas – vasaros pradžioje, žydėjimo metu.
  • Antras laistymas – birželį-liepą, aktyviai besiformuojant vaisiams.
  • Trečias laistymas – spalį, prieš šalnas.

Daugiau laistykite birželį-liepos pirmoje pusėje, nes būtent šiuo metu obelims reikia drėgmės. Klaidinga yra daug laistyti liepos antroje pusėje-rugpjūtį – tuo metu obelys ruošiasi nutraukti augimą ir stiprinti medieną, todėl vandens joms nereikia.

Obelų balinimas 

Balinimo nauda:

  • Kenksmingų mikroorganizmų naikinimas. Balinimo medžiagos sudėtyje esančios medžiagos – kalkės ir fungicidai – patenka po žieve ir naikina grybelių sporas, vabzdžių-kenkėjų kolonijas.
  • Perkaitimo profilaktika. Žiemos saulė apgaulinga. Spinduliai, ypač atodrėkio metu, sukelia medžių žievės nudegimus. Užtai kamienai, nudažyti baltomis kalkėmis, atspindi saulės spindulius, baltas sluoksnis apsaugo juos nuo perkaitimo ir žievės plyšimo.
  • Apsauga nuo temperatūrų svyravimo. Baltinimas yra savotiška terminė izoliacija, kurios dėka žievė neperkaista dienos metu, neapledėja ir nesušąla naktį. Kitaip žievės žaizdelės taptų puiki terpė bakterijų sukėlėjams veistis.

Balinimo darbų etapai:
1) Rankinis žievės ir šakų valymas, nugrandymas;
2) Žievės dezinfekcija;
3) Žaizdų gydymas;
4) Kamienų balinimas.
Kamieno ir šakų žievės valymas reikalingas taip pat, kaip ir sienos paviršiaus paruošimas prieš dažymą: paviršius turi būti nuvalytas. Todėl žievę būtina nuvalyti nuo samanų, senos atmirusios žievės dalių, kerpių – visose jose veisiasi kenkėjai, vaisių puvinys ir rauplės.

Dezinfekuoti žievę reikia sausu oru, kitaip lietus sugadins visą efektą. Tam tinka 3-5 % vario sulfato tirpalas (300-500 g : 10 l vandens) ir kiti preparatai, sudėtyje turintys vario. Ekologiškesnis variantas – pelenų-muilo antpilas (muilas pagerina sukibimą su žieve). 200-300 g pelenų ir 5 g muilo ištirpdo 1 litre karšto (bet ne verdančio) vandens.

Žaizdos medžių kamienuose ir nugenėtų šakų pjūviai užtepamos sodo tepalu. Pagrindiniai trys karšti komponentai, naudojami sodo tepalui:

  • Augalinis arba lino aliejus (alternatyva – gyvuliniai taukai),
  • Augalinė derva (kanifolija),
  • Vaškas (parafinas).

Vietoj sodo tepalo žaizdoms galima naudoti molio-mėšlo mišinį:

  1. 200 g molio sumaišykite su 100 g karvių mėšlu ir smulkiai papjautais šiaudais.
  2. Molio-mėšlo-šiaudų mišinį praskieskite vandeniu ir sumaišykite iki grietinės konsistencijos.

Žaizdoms užtepti tinka ir natūralus pokostas, surikas (raudė), ochra, suodžiai.

Kokie dažai ir medžiagos tinka balinimui?

Kenksmingi, netinka Nekenksmingi, naudingi
Švino pagrindo dažai – apdegina žievę Gesintos kalkės – profilaktika nuo kenkėjų
Nitrodažai – kenkia medžiams Firminiai sodo balinimo mišiniai. Jų pasirinkimas šiuolaikinėse sodo reikmenų parduotuvėse gana platus.
Akrilo dažai – sudėtyje yra baktericidinių ir grybelius naikinančių komponentų. Bet visai jauniems sodinukams netinka
Mineralinio pagrindo dažai
Vandens emulsijos dažai – saugo medį nuo žiemos šalčių

Kai kurie sodininkai klaidingai mano, kad pakanka pabalinti tik kamieną iki apatinių skeletinių šakų. Tai netiesa. Kuo aukščiau pabalintas vaismedis – tuo geriau. Balinkite ir apatines, ir vidurines šakas. Šakas balina 1/3 arba ½ ilgio.

Obelu balinimas

Balinimas daromas sausu oru. Naudojamas teptukas arba, jeigu įmanoma, dažų purkštuvas. Būtų geriau, jei teptuko plotis atitiktų kamieno skersmenį – tuomet dažų sąnaudos bus žymiai mažesnės. Purkštuvui prireiks daugiau dažų.

Balinti galima ir senus, suaugusius vaismedžius, ir jaunus sodinukus. Yra nuomonė, kad vienmečius ir dvimečius sodinukus balinti pavojinga, nes kalkės gali apdeginti jų švelnią žievę, užkimšti žievės poras. Tai gali būti tiesa, bet išvengti šios problemos galima, daugiau praskiedžiant kalkes – ne 10 l, o 20 l vandens. Jaunų sodinukų balinimas turi būti atsakingas ir atsargus.

  • Balinimo sluoksnis neturi būti storas – tik 2 mm. Kai kas pataria dažyti dviem plonais sluoksniais. Per labai storą sluoksnį medis negalės kvėpuoti.
  • Balinimo skiedinys turi būti gerai permaišytas, iki grietinės konsistencijos, vienalytis, be gumuliukų.
  • Balinimo dažai neturi varvėti per kamieną – jeigu varva, reiškia trūksta tirštumo.
  • Dažų spalva turi būti sniego baltumo, bet ne pilka. Kitaip ji negalės apsaugoti nuo saulės nudegimų.
  • Lygią ir glotnią žievę balinti lengviau, nei grublėtą. Lygiam kamieno paviršiui reikia mažesnio kiekio dažų ir pastangų.

Apsauga nuo apgraužimo

Žiemą vaismedžiams gali pakenkti smulkūs graužikai, kiškiai, stirnos. Kamienus apklokite eglišakėmis arba aptverkite metaliniu tinklu.

Obelų genėjimas

Šios procedūros dėka gyvybinės jėgos ir medžiagų apykaita proporcingai pasiskirsto po visą vaismedį, stiprinamos šaknys, formuojama laja, šalinami atliekamieji nenaudingi ūgliai ir šakos, kuriems obelys veltui eikvoja drėgmę.

Genėti vaismedžius būtina tik sausu oru ir tik dezinfekuotais įrankiais, vengiant lietingų dienų. Nes drėgna mediena – puiki terpė infekcijoms plisti. Genėtuvą ir pjūklą dezinfekuoja po kiekvienos obels.

  1. Pradžioje reikia nugenėti sodinuko apatines šakeles iki pirmų paliekamų šoninių šakų, kurių pasirinkimas priklauso nuo obels veislės ūgio.
  2. Paskui, priklausomai nuo veislės ūgio, nukerpamos sodinukų viršūnės:
  • žemaūgės trumpinamos 80-90 cm aukštyje,
  • aukštaūgės trumpinamos 120-150 cm aukštyje.

Obelų genėjimo schema:
obelu genejimo schema

  • Formuojant verpstės formos lają žemaūgių obelų viršūnę galima palikti negenėtą, o kartu su ja – 3-4 šonines šakas.
  • Taurės formos laja formuojama aukštaūgėms veislėms. Joms paliekamos 4-5 šoninės šakos.
  1. Antrą kartą sodinukus gena, kai anksčiau nugenėta viršūnė išaugs 0,8-1 metru aukštyn.
  2. Jaunai obeliai ir toliau augant, pirmais metais verta išgenėti tas lygiagrečias šakas, atstumas tarp kurių mažesnis už leistiną normą:
  • 0,8 m (žemaūgės veislės),
  • 1,2 m (aukštaūgės veislės).

Kartu su jomis nupjaunamos šakos, augančios neteisinga kryptimi (stačiai arba į lajos vidų), sausos ir susikryžiavusios šakos ir visi vilkūgliai (juos privalu nugenėti, dar esant lankstiems). Iš viso pirmais metais leidžiama pašalinti iki 1/3 turimų šakų kiekio.

obelu genejimas
Genimos į lajos vidų augusios šakos
obelu genejimas(2)
Vilkūgliai iš nugenėtos šakos. Juos privalu nugenėti, dar esant lankstiems

Svarbu yra ne tik kokias šakas genėti, bet ir kaip jas genėti. Pjauti reikia prie pat šakos ataugimo vietos.

obelu genejimas(1)
Pjūvio kraštai turi būti lygūs, todėl žievės likučius ant jų šalina dezinfekuotu peiliu. 


Obelų genėjimas pavasarį daromas vegetacijos metu iki žydėjimo pabaigos.

Obelų genėjimas rudenį. Saugesnis laikotarpis – nuo spalio pabaigos ir lapkričio. Nes rugsėjo-spalio pradžios genėjimas gali pakenkti vaismedžiui žiemą. Po jo iki žiemos šalčių ir sniego spėja ataugti vilkūgliai, kurie vers medį eikvoti jiems drėgmę. Be to, tokie ūgliai per silpni, kad ištverti šalčius – jie nušals ir žus.

Nušalusių medžių genėjimas. 

Nustatyti medžio nušalimo laipsnį galite pagal šakų pjūvio spalvą:

  • Šviesiai ruda mediena – silpnas nušalimas;
  • Rūda – vidutinis nušalimas;
  • Tamsiai ruda (obelis, vyšnia, slyva) – stiprus nušalimas;
  • Juoda (kriaušė) – stiprus nušalimas.

Silpnai ir vidutiniškai nušalusius medžius genėkite antroje kovo pusėje, iki pumpurų išsiskleidimo. Nugenėkite tokius medžius stipriau, nei sveikus, ypač viršutinę lajos dalį. Tai pagerins vandens tiekimą pumpurams. Visus genėjimo pjūvius užglaistykite sodo tepalu.

obelu genejimas(3)

Stipriai nušalusių medžių genėjimą atidėkite dar vėlesniam laikui, kai pasirodys pirmi ūgliai.

Gerai padeda nušalusių medžių “gydymui” žydėjimo ir vaisių užuomazgų reguliavimas – apie pusę jaunų žiedų ir žalių vaisių reikia nuskinti. Tada medžiai daugiau maistingų medžiagų skirs ne derliui, o savo sveikatos pataisymui, kas yra svarbiau.

Obelų ligos

  • Obelų rauplės;
  • Obelų juodasis vėžys (medienos vėžys);
  • Obelų paprastasis vėžys;
  • Obelų rudasis puvinys;
  • Obelų miltligė.
                                                        Obelų rauplės
Požymiai Priešlaikinis lapų pageltonavimas ir nukritimas. Ant lapų atsiranda apvalios tamsios dėmės (juodai žalios, rudos).

Vėliau ir ant vaisių išberia apvalios kietos rudos, juodos dėmės. Odelė trūkinėja. Užkrėsti obuoliai išauga smulkūs, neproporcingų formų.

Priežastys Buvo piktnaudžiaujama mineralinėm trąšom vietoj organinių. Per mažai buvo tręšiama mėšlu, kompostu. Liga formuojasi kovo-balandžio mėn.
Profilaktika Daugiau organinių trąšų – komposto, puvenų, mėšlo.

Kartą per du metus barstyti ruožus aplink kamienų kalkių ar dolomito miltais.

Ankstyvą pavasarį, dar iki pumpurų brinkimo, purkšti fungicidais.

obelu rauples
Obelų rauplės ir jų požymiai
                                                  Obelų juodasis vėžys 
Požymiai Kamienų ir pagrindinių vaisinių šakų žievė pajuoduoja, atsisluoksniuoja, trūkinėja. Palaipsniui sudžiūva šakos. Per keletą metų visas medis sudžiūva ir miršta.
Priežastys Labai ėdus aitrus šviežias mėšlas – paukščių, kanopinių gyvulių. Ypač neigiamai veikia užkastas po žeme šviežias mėšlas, kontaktuojantis su medžio šaknimis.
Profilaktika Vengti šaknų kontaktų po žeme su minėtu šviežiu ėdžiu mėšlu. Mėšlu galima tręšti tik ant žemės paviršiaus, net ir šviežiu, nes, skirtingai nuo užkasto, paviršinis mėšlas ligos obelims nesukelia.
                                    Obelų paprastasis vėžys (medienos vėžys)
Požymiai Jaunos šakos sudžiūsta. Kamieno ir šakų žievė parausta, trūkinėja, ant jos išberia karpos, atsiranda žaizdos.
Priežastys Ligos grybeliai patenka į medžio organizmą rudenį per žaizdas ant kamieno, šakų. Taip pat per šakelių galiukų žaizdeles, atsirandančias dėl rudeninio lapų kritimo arba nuo obuolių derliaus skynimo.
Profilaktika Susikoncentruoti ties žaizdų gydymo. Pavasarį nudažyti kamienus baltai.

Išpjauti pažeistą medieną. Visas žaizdas ir trūkinėjimus dezinfekuoti, aptepti sodo tepalų.

Galima patepti karvių mėšlo ir molio mišiniu, sumaišius juos lygiomis dalimis.

Smulkias žaizdeles ant šakelių galiukų geriau užpurkšti fungicidais iškart po derliaus nuėmimo bei rudenį nukritus lapams.

obelu ligos
Obelų medienos vėžys
                                              Obelų rudasis puvinys
Požymiai Daugiausia nukenčia vaisiai. Ant jų atsiranda minkšta ruda papuvusi dėmė, greitai besiplečianti. Vėliau per visą rudą puvimo vietą išsiberia pilkos ir gelsvos karpos, panašios į pelėsį.
Priežastys Ligos grybeliai patenka į vaisius per žaizdeles.

Jeigu sveikas obuolys glaudžiai kontaktuoja su sergančiu – gali užsikrėsti nuo jo ir be žaizdelių.

Profilaktika Naikinti užkrėstus vaisius ir glaudžiai kontaktavusius su jais.

Purkšti šakas fungicidais ankstyvą pavasarį, kai pumpurai dar miega, ir vegetacijos metu, kai vaisiai jau formuojasi.

obelu ligos(1)
Rudasis puvinys

                          Obelų miltligė

Požymiai Liga pažeidžia pumpurus, lapus, žiedus, ūglius. Jie tarsi apvilkti baltu sluoksniu.

Užkrėsti pumpurai atrodo per ilgi, jų paviršius matinis, neblizgantis ir nelygus. Iš tokių pumpurų lapai neišsiskleidžia arba labai vėluoja išsiskleisti.

Žiedai per anksti sudžiūsta ir nukrenta. Turi žalsvą atspalvį.

Užkrėsti lapai būna smulkūs ir siauri, jų kraštai paruduoja. Priešlaikinis lapų kritimas.

Priežastys Buvo piktnaudžiaujama azoto trąšomis, ypač šiltu sausu oru.
Profilaktika Pavasarį genėtuvu pašalinti ūglius ir šakeles su akivaizdžiai užkrėstais pumpurais. Purkšti fungicidais pumpurus, kai jie pradeda rausvėti.

Mineralinių medžiagų stoka

Fosforo Tamsiai raudonos dėmės ant lapų kraštų ir gyslų.
obelu ligos fosforo deficitas
Fosforo stoka
Azoto Pageltonavę lapai ant apatinių ūglių. Patys ūgliai išauga per trumpi ir plonesni už normą. Lapų kritimas, susiraukšlėjimas
obelu ligos azoto deficitas
Azoto deficitas
Kalio Pamėlynavę lapai, negyvi audiniai tarp lapų gyslų. Ūgliai plonesni už normą, viršūnių džiūvimas.
Boro Kieta trūkinėjanti ruda plutelė ant vaisių paviršiaus. Įtrūkę pūvantys vaisiai.
obelu ligos boro deficitas
Boro deficito požymiai
Kalcio Tamsios kietos dėmės ant vaisių. Lapų spalvos šviesėjimas, lapsukė. Priešlaikinis vaisių kritimas
obelu ligos kalcio deficitas
Kalcio stokos simptomai
Magnio Lapų kritimas. Geltonos ir rudos dėmės ant lapų gyslų.

Obelų veislės

Veislių gausa tarpusavyje skiriasi sezoniškumu, ankstyvumu ir vėlyvumu, obelų ūgiu, vaisių dydžiais, skoniu, spalva, atsparumu ligoms.

Vasarinės obelų veislės

Veislė Savybės
Alyvinis (Belyj Naliv) Maloni balsvai žalsva spalva. Saldžiarūgštis skonis, sultingi. Vidutinio ir didesnio dydžio. Derlius – po 5-6 metų. Galima skinti rugpjūčio viduryje. Atsparūs šalčiui.
Avietinis Balsvai gelsvi raudonais dryžiais/dėmėmis. Minkštimas balsvas. Saldžiarūgštis skonis, sultingi, maloniai kvepia. Derlius – po 4-6 metų. Galima skinti rugpjūčio viduryje. Atsparūs vėžiui.
Konfetnoje Gelsvi ir rausvi gelsvai dryžiais. Saldus skonis, sultingi. Vidutinio ir mažo dydžio. Galima skinti rugpjūčio viduryje. Atsparūs obelų rauplėms.
Abrikosinis Žalsvi rusvomis dėmėmis. Saldus skonis. Vidutinio dydžio. Galima skinti liepos pabaigoje-rugpjūtį. Atsparūs rudajam puviniui ir rauplėms.
vasarines obelu veisles
Alyviniai obuoliai

Rudeninių obelų veislės 

Veislė Savybės
Auksis Gelsvai raudona spalva. Saldžiarūgštis skonis, sultingi. Stambaus ir vidutinio dydžio. Derlius – po 3 metų. Galima skinti rugsėjo pradžioje-viduryje. Atsparūs obelų rauplėms ir medienos vėžiui.
Antaninis Balsvai žalsvi. Minkštimas balsvas. Saldžiarūgštis skonis, maloniai kvepia. Stambaus dydžio. Galima skinti rugpjūčio viduryje. Atsparūs obelų rauplėms.
Grabštein Raudoni rausvais dryžiais. Saldus ir saldžiarūgštis skonis, sultingi. Vidutinio ir mažo dydžio. Galima skinti rugsėjo viduryje. Atsparūs obelų rauplėms.
Čempionas Žalsvi rausvomis dėmėmis. Saldžiarūgštis skonis. Vidutinio dydžio. Galima skinti rugsėjį. Atsparūs ligoms, bet ne medienos vėžiui.

Žieminių obelų veislės

Veislė Savybės
Spartanas Tamsiai raudoni (pradžioje žalsvai geltoni). Saldžiarūgštis skonis, aromatingi, sultingi. Vidutinio dydžio. Galima skinti nuo rugsėjo pabaigos iki vėlyvo rudens. Atsparūs miltligei.
Alva Raudoni šviesiais taškais. Saldus ir saldžiarūgštis skonis. Stambaus dydžio. Galima skinti spalio pabaigoje. Atsparūs miltligei.
Belorusskoje Sladkoje Tamsiai raudoni. Labai saldus, be rūgštumo. Dideli ir vidutiniai. Derlius – po 3 metų. Galima skinti iki lapkričio pabaigos. Atsparūs obelų rauplėms.

 

Piotr Šičiov