Kodėl latviai ir estai neinvestuos į VAE

0
730
Kodėl latviai ir estai neinvestuos į VAE

Lietuva turi perteklinius elektros energijos gamybos pajėgumus – vien Lietuvos elektrinė Elektrėnuose galėtų patenkinti visus šalies poreikius, kurie jau kelinti metai iš eilės netgi mažėja – ji stoviniuoja, nes importuojama elektros energija pigi, o gamybos kaštai aukšti dėl rekordiškai brangių  dujų. Tačiau ES privers jų tiekėjus naujose sutartyse atskirti dujų kainą nuo naftos ir   dujos šioje rinkoje gerokai atpigs.

Be to, Lietuva netrukus turės alternatyvius gamtinių dujų gavimo šaltinius bei elektros tiltus su Švedija ir Lenkija, todėl anksčiau akcentuotos elektros energijos saugumo problemos neliks. Tai leis Lietuvai saugiai apsirūpinti energija iki to laiko, kol bus pilnai pereita prie savų atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo. Esminis klausimas svarstant Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto  tikslingumą yra jos būsimos produkcijos savikaina – visi potencialūs partneriai sieja savo dalyvavimą šiame projekte su planuojamos elektrinės ekonominiu naudingumu.

Seime prasideda svarstymai dėl koncesijos sutarties su strateginiu investuotoju į VAE  patvirtinimo. Žiniasklaidoje nurodoma, kad su ja susijusių parengiamųjų darbų vertė sieks apie milijardą litų, todėl jėgainės likimas faktiškai bus sprendžiamas šį pavasarį. Nors galutinis investicijų sprendimas numatytas po 2-3 metų, tačiau mums  jis veikiausiai bus formalus, nes iki tol patirtos išlaidos bus pernelyg didelės, kad priimtas preliminarus sprendimas būtų pakeistas. Tai padaryti be nuostolių galės tik  latviai ir estai, kurie veikiausiai paseks lenkų pavyzdžiu ir iš projekto pasitrauks. Jų apsisprendimą lems VAE nuostolingumas, kurio ilgainiui nepavyks nuslėpti. Energetikos ministerija šiuo metu teigia priešingai: esą pilna VAE produkcijos savikaina sudarys 17-25 cnt/kWh ir bus žemesnė už prognozuojamą elektros energijos kainą rinkoje. Deja, užtenka tik truputį pasigilinti į  ministerijos pateiktus vertinimus, kad gautume priešingą išvadą nei tvirtina VAE apologetai: jėgainės gaminama elektros energija  bus nekonkurencinga ir turės būti atvirai ar užslėptai dotuojama, o vienos kilovatvalandės  vidutinė pilna kaina  Lietuvai sieks 30-40 centų – palyginimui, 2011 m. importuotos elektros energijos  vidutinė kaina buvo 15,6 cnt/kWh.

Iki VAE darbo pradžios 2020-2022 m. iš mūsų ekonomikos bus atitrauktos jai labai reikalingos milžiniškos lėšos, kurias būtų galima panaudoti daug produktyviau. Šiuo metu itin sparčiai vystosi naujos energetikos technologijos, o planuojama, kad jėgainė su senstelėjusiu (iš esmės prieš kelis dešimtmečius sukurtu) reaktoriumi dirbs net 60 metų! Todėl šis projektas  yra nesusipratimas – peršasi analogija su senos kartos gremėzdiško skaičiavimo centro kūrimu, kai sparčiai plinta planšetiniai kompiuteriai.

Siekiant pagrįsti išvadą apie VAE nuostolingumą, panagrinėkime šiomis dienomis ministerijos tinklalapyje pateiktus skaičiavimus.

Be anksčiau pateiktos informacijos apie elektrinės galią, jos numatomą kainą, eksploatacijos trukmę, pateikiama informacija, kad numatoma 50-60% visų investicijų finansuoti iš gautos paskolos su metinėmis palūkanomis nuo 5% iki 8%, dengiant paskolą  per 18 metų. Paskolos grąžinimui ir palūkanoms mokėti pirmus 8 metus nuo elektrinės eksploatacijos pradžios šiam tikslui bus skiriama po 9-14 ct/kWh, o likusius 10 metų bus skiriama po 6-10 ct/kWh nuo kiekvienos parduotos kilovatvalandės.

Iš aukščiau pateiktos informacijos galima nesunkiai atgaliniu būdu išskaičiuoti prielaidas, kurias naudojo Energetikos ministerija:

  • Padaryta prielaida, kad investicijos į elektrinę pasiskirstys maždaug lygiomis dalimis per 5 metus iki elektrinės eksploatacijos pradžios, per elektrinės statybos laikotarpį palūkanas, mokėtinas už paskolą, iš kurios daromos investicijos,  pridedant prie paskolos
  • Planuojama, kad elektrinė pilnu galingumu dirbs apie 8000 valandas per metus, tai yra jos numatomas vidutinis metinis galios išnaudojimo koeficientas sieks apie 91%, visą pagamintą elektros energiją pateikiant į tinklus Vertinant visų Pasaulio branduolinių reaktorių fiksuojamus patikimumo parametrus, planuojamas rodiklis atrodo itin įspūdingai.

Aišku, kad skaičiuojant savikainą neatmetama galimybė, kad investicijos į elektrinę bus didesnės nei numatoma, o statybos laikotarpis – ilgesnis , nei planuojamas.

Labai svarbus aspektas – Energetikos ministerijos pateikta elektros energijos, gaminamos elektrinėje savikaina neapima nuosavo kapitalo kaštų. Į nuosavo kapitalo kaštus nekreipti dėmesio tiesiog negalima, nes ignoruojant juos galima prieiti prie keistos išvados, kad naudojant tik savo lėšas ir nesiskolinant  – elektrinės gaminamos elektros savikaina 7-10 ct/kWh būtų ne 2038 metais, kaip pateikiama grafike aukščiau, bet „auksinių kiaušinių derliaus metas“ prasidėtų  jau pirmaisiais elektrinės eksploatacijos metais ir netgi lengvatinė paskola elektrinės finansavimui blogina jos ekonominius rodiklius…

Taigi mes turime klasikinį investicijos grąžos uždavinį, sprendžiamą tokiais finansiniais rodikliais, kaip pavyzdžiui investuoto nuosavo kapitalo vidinė grąžos norma (angl. Internal rate of return).

Investavus dideles nuosavas lėšas ir per metus uždirbant nedidelį pelną (pavyzdžiui jei elektros rinkos kaina bus tik truputį didesnė, nei aukščiau grafike pateikta elektros VAE „savikaina“) arba jei tas pelnas gaunamas labai tolimoje ateityje (diskontavus šį pelną į šios dienos vertę, jis yra labai nedidelės vertės), investicija neatsiperka ir investicijos vidinė grąžos norma yra žema arba net neigiama. Tai rodo, kad investuota netinkamai, nes investuodama į šį projektą Valstybė  praranda galimybes investuoti į pelningesnį projektą arba tiesiog sumažinti Valstybės skolą, atidavusi sukauptas lėšas Valstybės kreditoriams (Lietuva šiuo metu skolinasi, mokėdama apie 7% metinių palūkanų)

Jei visos aukščiau Energetikos ministerijos  optimistinės prielaidos pasitvirtintų, vidutinė elektros rinkos kaina turėtų siekti ne mažiau 21-23 ct/kWh tam, kad projektas būtų ekonomiškai nenuostolingas, jei laikome, kad projektas ekonomiškai nenuostolingas, kai savo investuoto kapitalo vidinė grąžos norma siekia bent  7%.

Kitais žodžiais tariant – Energetikos ministerija, priėmusi aukščiau minėtas projekto prielaidas,  prognozuoja ne mažesnę, kaip 21-23 ct/kWh realią elektrinėje pagamintos elektros energijos  savikainą, į savikainą įtraukus nuosavo kapitalo kaštus.

Energetikos ministerijos padarytos projekto prielaidos  kelia labai daug abejonių.

Visų pirma – abejones kelia toks aukštas elektrinės galios išnaudojimo koeficientas.

Tarptautinės energetikos agentūros 2011 metų leidinyje pateiktame Branduolinių reaktorių veiklos statistiniame leidinyje yra pateikti duomenys apie visų Pasaulio branduolinių reaktorių elektros energijos gamybą per 2001-2010 metų, įvertinant kiek laiko reaktorius nedirbo arba dirbo mažesne galia dėl planuotų remontų ar neplanuotų priežasčių.

Visų 2010 metais veikusių 441 branduolinių reaktorių vidutinis galios išnaudojimo koeficientas 2001-2010 metais (capability factor), nevertinant reaktorių neveikimo dėl priežasčių, nesusijusių su pačiu reaktoriumi (pavyzdžiui – elektros poreikio trūkumo) buvo 81%, o vidutiniškas visų Pasaulyje dirbusių ABWR reaktorių galios išnaudojimo koeficientas 2001-2010 metais siekė 61,2%.

Jei vidutinis metinis planuojamos Visagino atominės elektrinės galios išnaudojimo koeficientas būtų lygus 61.2%, kas atitinka ilgametį visų Pasaulio atominių elektrinių, kur įrengti būtent ABWR reaktoriai, tokiu atveju vidutinė elektros rinkos kaina turėtų siekti ne mažiau 30-33 ct/kWh tam, kad projektas būtų ekonomiškai nenuostolingas – tai yra vidininė nuosavo investuoto kapitalo vidinė grąžos norma siektų bent  7%.

Pastarąjį mėnesį energetikos ministras jau paminėjo galimybę, kad  VAE projekto įgyvendinimo pabaiga gali nusikelti iš 2020 metų iki 2022 metų. Jei priimtume prielaidą, kad atominės elektrinės statyba Visagine užtruks ne 5, o 7 metus, neviršijant numatyto biudžeto, prie aukščiau minėtų 30-33 ct/kWh reikėtų pridėti dar 1 ct/kWh, norint, kad projektas būtų ekonomiškai nenuostolingas. Taigi – pilna elektrinėje pagamintos elektros savikaina būtų 31-34 ct/kWh.

JAV Kongreso valstybinės agentūros CBO (Congressional Budget Office) 2008 metais parengtoje studijoje pateikta informacija apie tai, kad 75 JAV pastatytų atominių elektrinių faktinės investicijos  207% viršijo pirminius investicijų vertinimus, pateiktus prieš investicijų pradžią.  Aišku galima teigti, kad Japonijoje projektai vykdomi labiau laikantis numatyto biudžeto ir laiko grafiko, nei JAV,  tačiau daugelis studijų teigia, kad vėlavimas ir biudžeto nesilaikymas daugiau priklauso ne nuo investuotojo, bet nuo šalies, kurioje yra investuojama.

Atominės elektrinės statyba yra labai kompleksinis projektas, susidedantis iš įvairių etapų, kurių vykdymo eiga tarpusavyje itin susijusi, o kiekvieną projekto etapą vykdo skirtingos įmonės ir šimtai jų subrangovų. Net atskiro projekto etapo vykdymo sėkmė priklauso nuo visų projekto vykdytojų tarpusavio sąveikos ir kiekvoieno iš jų sėkmės atskirai. Ir daugelis įmonių, įtrauktų į projektą, bus tikrai ne Japonijos, bet europietiškos.  Be to – projekto atlikimo laikas yra įtakojamas ir nacionalinių reguliuojančių institucijų veiklos efektyvumo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo pirminio projekto biudžeto įvertinimo iki projekto įgyvendinimo dažniausiai praeina 10 ir daugiau metų.  Per tą laiką keičiaisi darbo jėgos, statybinių medžiagų, įrangos, energetinių išteklių, taršos leidimų ir kitos kainos, įvedami nauji mokesčiai, administraciniai apribojimai. Todėl atominių elektrinių statyba dažniausiai pabrangsta net ir neiškilus jokioms iš anksto nenumatytoms problemoms. Ypač 10 metų į priekį sunku prognozuoti vykdant kompleksinius projektus tokiame greitai ir nestabiliai besivystančiame regione, kaip Rytų Europa.

Priėmus labai kuklią prielaidą, kad VAE projekto kaina išaugs ketvirtadaliu, vidutinė elektros rinkos kaina turėtų būti jau 35-40 ct/kWh tam, kad projektas būtų ekonomiškai nenuostolingas.

Apibendrinus – galima būtų teigti, kad planuojant  Visagino atominės elektrinės gaminamos elektros savikainą su nuosavo kapitalo kaštais 30-35 ct/kWh ribose, tokį vertinimą reikėtų laikyti dar pakankamai optimistiniu.

Latvijos ir Estijos premjerai 2012 metų kovo pradžioje oficialiai pateikė savo poziciją, kad Visagino atominė elektrinė yra reikalinga tik jei atsipirktų ekonomiškai. 

Vargu ar broliškų valstybių premjerus galima apgauti, pateikiant jiems informaciją su savikaina, į kurią neįtraukta didžiausia dedamoji – nuosavo – neskolinto kapitalo kaštai, tai yra prarastos galimybės savo nuosavus pinigus panaudoti kam nors naudingai  Todėl tikėtina, kad šiame straipsnyje pateikti skaičiavimai, įvertinantys planuojamos VAE pilnos savikainos ribas tarp 30 ir 40 ct/kWh – jau seniai guli ant projektą nagrinėjančių specialistų Latvijoje ir Estijoje stalo.

Reikia taip pat pabrėžti, kad investuojant į projektą vien tik tikintis, kad elektros energijos kaina rinkoje bus lygi elektros energijos savikainai, neprotinga, nes egzistuoja eilė kitų galimybių, kur Valstybė ar valstybinės įmonės gali savo lėšas panaudoti su didesne kapitalo grąža, nei 7%.   Norint investicijas pavadinti naudingomis – elektros energijos kaina turėtų būti bent 3-5 ct/kWh aukštesnė už savikainą.

Danijos energetikos agentūra 2011 metais savo pateiktose oficialiose Nordpool rinkos elektros kainų prognozėse (Danish energy outlook 2011) numato elektros energijos kainą 2025 metais šiek tiek mažėsnę, nei   400 Danijos kronų/MWh (skaičiuojant litais, apie 18 ct/kWh).

Elektros biržose kainų augimo nesitikima visų pirma dėl tos priežasties, kad Skandinavijoje planuojamas itin didelis naujų elektros generatorių, naudojančių atsinaujinančius energijos išteklius, atsiradimas, kurių generuojama elektra viršys prognozuojamą elektros energijos poreikių augimą. 2010 metais Švedijos ir Norvegijos elektros perdavimo operatorių bendrai atliktoje studijoje prognozuojamas elektros gamybos šiose šalyse 40 TWh perteklius.

Taigi – duodamas aiškus signalas Latvijos ir Estijos sprendimų priėmėjams – investicijos į Visagino atominę elektrinę ekonomiškai neatsiperka.

Būtent dėl to Latvijos ir Estijos partneriai turėtų priimti racionalų sprendimą – neinvestuoti  iš savo mokesčių mokėtojų arba iš elektros vartotojų surinktų sunkiai uždirbtų lėšų į projektą, kuris yra ekonomiškai neanaudingas.  Na – nebent Lietuvos vyriausybė pasiūlytų išskirtines sąlygas savo mokesčių mokėtojų ir/ar elektros vartotojų sąskaita arba pažadėtų ką nors mainais.

DALINTIS

KOMENTUOTI