Galėtume dujas išgauti Lietuvoje

1549
Galėtume dujas išgauti Lietuvoje

Įsivaizduokime, kad Lietuva nustoja pirkusi naftą ir dujas, pati apsirūpina šiais gyvybiškai reikalingais ištekliais ir net tampa eksportuotoja… Tai ne tuščia iliuzija, o gana reali galimybė. Tačiau… Įmonės „Minijos nafta“ gamybos vadovas, geologas Ignas Vaičeliūnas tvirtina, kad kol kas trūksta politinės valios ir supratimo, jog sėdime ant nepanaudotų gamtos turtų.

Pasirodo, po mūsų kojomis susikaupę skalūninių dujų ir naftos klodai. Nepanaudoti ištekliai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje gali radikaliai apversti nusistovėjusią energetikos rinką. Apie tai LTV laidos „Įžvalgos“ vedėjo Virginijaus Savukyno pokalbis su I. Vaičeliūnu.

Skalūninės dujos ir nafta. Apie šiuos išteklius jau pradedama kalbėti, bet mažai kas žino, kas tai yra.

Galbūt reikėtų pradėti nuo to, kas gi yra tie skalūnai. Skalūnai paprasčiausiu supratimu yra buvęs dumblas. Tikriausiai kiekvienas ar dažnas iš mūsų esame bridę į vandenį, kur nėra smėlio arba krantas nėra akmeningas, o kojos lenda į tokią košę…

Nemalonią… Bet burbuliukai kyla. (Šypsosi – red. past.) Tai ten yra tos dujos?

Na, burbuliukai kyla… Čia gal ir kitos dujos. Savaime aišku, kad jeigu yra burbuliukų, yra ir kažkokių dujų. Gal tos, o gal ir ne tos dujos, apie kurias galvoja visas pasaulis ir apie kurias mes dabar kalbame. Tai yra dumblas, kuriame labai daug organinės medžiagos. Visokie kirminukai, gyviai ten labai mėgsta veistis. Turi susidaryti sąlygos, kad visas tas dumblas būtų greitai užkonservuotas. Jis turi leistis gilyn, o žemės pluta paprastai juda. Vienos dalys kyla aukštyn, kitos leidžiasi žemyn. Leidžiantis žemyn, visos susidariusios nuosėdos yra klojamos naujomis, kitokiomis nuosėdomis ir pan. Vykstant tokiam pradinio dumblo leidimuisi į didesnius gylius per geologinį laiko tarpą, o geologai skaičiuoja ne metais…

Šimtais milijonų metų…

Dešimtimis ar šimtais milijonų metų. Taigi per tą laiką, jeigu nebuvo išvesta į paviršių, eroduota saulės ar vėjo, nepaveikta paviršinės temperatūros ir neišdeginta deguonies, o buvo užkonservuota ir nusileido giliai, pasiekus tam tikras sąlygas (gana aukštas temperatūras), toji sudėtinga organinė medžiaga pradeda skaidytis į paprastesnius angliavandenilius.

Ir vis dėlto, kur tos skalūninės dujos?

Palaukit, prieisim ir prie jų… (Šypsosi – red. past.) Taigi ši organinė medžiaga pradeda virsti į angliavandenilius – pačius paprasčiausius, kur tik vienas atomas. Štai ir dujos. Iš pradžių nafta, o vėliau ir dujos. Jos yra toje uždaroje terpėje. Šie dalykai geologui yra žinomi nuo seno ir tai buvo vardijama kaip naftą generuojančios motininės uolienos.

Kuo visgi tos skalūninės dujos ir nafta skiriasi nuo paprastos naftos ir dujų?

Jos skiriasi lygiai tiek pat, kiek jūs skiriatės nuo savo brolio ar sesers ir ne daugiau. (Šypsosi – red. past.)

Tai praktiškai niekuo? (Šypsosi – red. past.)

Praktiškai tai yra lygiai tas pats. Žiūrėkime toliau. Organika prisotintoms uolienoms patekus į sąlygas, kai gali vykti cheminiai procesai, t. y. virsmas į kitokius angliavandenilius, kuriuos priimta vadinti nafta ir dujomis, dalis tos naftos ir dujų, veikiant dideliam kalnų slėgiui, gali būti ištrėkšta į laidžius sluoksnius.

Kas yra laidus sluoksnis?

Laidūs sluoksniai yra tie, per kuriuos galima prapumpuoti. Pavyzdžiui, smėlis ar kokios nors klintys. Pats dumblas, skalūnas (jis kaip ir molis, gali turėti didelį poringumą) yra beveik nelaidus. Taigi dalis ištreškiama ir keliauja aukštyn. Gali būti ir horizontalus keliavimas – lašiukų, burbuliukų dujų. Jos susikaupia tam tikrose vietose ir tai yra įprastiniai naftos ir dujų telkiniai. Nemaža dalis pasilieka motininėje uolienoje. Iki šiol buvo manoma, kad tai tik motininė uoliena ir nėra jokių galimybių panaudoti likutinę naftą ar dujas, kurios lieka užkonservuotos skalūnuose.

O dabar atsirado tokios technologijos, kurios leidžia panaudoti?

Būtent naujos technologijos, prieš keletą dešimtmečių pradėtos taikyti JAV. Amerikiečiai pirmieji pradėjo taikyti tokį dalyką, vadinamą hidrauliniu plėšymu, kai po dideliu slėgiu pumpuojamas skystis, pumpuojami dar kiti priedai, tarkime, smėlis. Didelis slėgis gali suplėšyti, suskaldyti skalūną ir padaryti didelį masyvą laidžiu. Padarius masyvą laidžiu, toliau jau gali vykti įprastas dujų ir naftos išgavimo procesas.

Kokia situacija šiuo metu yra pasaulyje? Ar daugiausiai skalūninių dujų ir naftos išgaunama būtent JAV?

Šiai dienai JAV yra kone vienintelė šalis, padariusi labai ryškią pažangą šioje srityje. Per trumpą laikotarpį – iki dešimties metų – jie padarė tai, ką net vadina revoliucija. Anksčiau amerikiečiai veždavosi naftą ir dujas iš arabų, kitų kraštų. Vien praėjusiais metais JAV 25 procentais padidino dujų gavybą.

Būtent skalūninių?

Taip ir žymiai sumažino importą.

Kiek?

Bijau tiksliai pasakyti. Tačiau amerikiečiai importą sumažino beveik perpus. Būtent dėl to, kad jie labai intensyviai pradėjo vystyti skalūninių dujų ir naftos išgavimą.

Viskas labai gražiai skamba. Tačiau paskaičius straipsnius, pačioje Amerikoje labai baiminamasi dėl ekologijos. Teigiama, kad labai užteršiami gruntiniai vandenys.

Neseniai teko skaityti amerikiečių straipsnį, kaip jie visa tai vertina. Pasirodo, ten, kur vyksta skalūninių dujų ir naftos išgavimas, 70 proc. ar daugiau žmonių tam pritaria. Ten, kur ruošiamasi daryti, pritaria apie pusė gyventojų. O štai ten, kur nieko nedaroma, baiminamasi labiausiai…

Mano klausimas visgi buvo ne apie nuomonę, o apie ekologiją. Ar tikrai užteršia, ar ne?

Palupinėkime atskiromis sudedamosiomis dalimis, ko gi žmonės bijo. Pirmas ir pagrindinis momentas, kad neva bus užteršti vandenys. Gerai. Kas yra naudojama hidrauliniam plyšiui įrengti? 90 proc. sudedamosios dalies yra paprastas gėlas vanduo. Likusius dešimt procentų sudaro natūralus kvarcinis smėlis (kietas smėlis, nebūtinai kvarcinis) arba specialiai pagamintas smėlis, kuris vėlgi yra tas pats kvarcas, propantu vadinamas. Tai labai dailūs grūdeliai, kaip aguonos, vienodo diametro ir be galo kieti. Taigi turime šimtą procentų. Beveik… Ta mažytė dalis, nepilnas procentas, yra sudaryta iš tam tikrų chemikalų – sutirštintųjų ir pan. Jie visi yra gaminami, naudojami, turi savo pasus. Yra institucijos, kurios prižiūri mūsų gyvenimą: ar galima kažkokį vaistą naudoti, ar galima tam tikrą technologiją naudoti, vieną ar kitą chemikalą ir pan. Nei viena medžiaga nėra naudojama naftos pramonėje ar įvežama į tą pačią Lietuvą nesuderinus, negavus paso, neišmokus, kaip su ja elgtis ir kaip ją utilizuoti. Tačiau supraskite, kad jų ten yra labai nedidelė dalis. Mes bijome urano, tiesa? Bet juk urano yra ir mūsų plaukuose… Jo yra visur.

Gerai, kodėl tuomet yra tokia baimė?

Kodėl? Kaip mėgstama sakyti: geras klausimas… (Šypsosi – red. past.) Yra du dalykai, iš kur kyla ta baimė. Pirma, nežinojimas. Antra, kaip toje garsioje frazėje „o kas galėtų paneigti, kad…“ Ar tai nėra įtaka tų, kurie dabar naudoja įprastas dujas ir įprastą naftą?

Žodžiu, arabų šalys… (Šypsosi – red. past.)

Ir arabų šalys…

Rusija?..

O kodėl gi ne?.. Premjeras V. Putinas, kuris vėl tapo prezidentu, jau pareiškė susirūpinimą dėl skalūninių dujų paieškos Europoje.

Nes gali sugriauti jų monopolį…

Gali sugriauti monopolį ir labai gali sugriauti tuos nerealius planus už Šiaurės poliarinio rato, Jamale, 60 laipsnių speige pelkėse išgauti dujas, kurių resursai iš tiesų labai dideli.

O kokia situacija yra Lietuvoje? Ar mes turime skalūninių dujų ir naftos?

Vienareikšmis atsakymas: taip, turime.

Kiek?

O čia jau kitas klausimas. (Šypsosi – red. past.)

A. Sekmokas sako, kad dujų mums užtektų 30-50 metų…

Čia jau yra kitas klausimas, kiek… Ar galėtų man kas nors pasakyti, kur pasaulyje būna daugiausia gaisrų? Esu tikras, kad visi žino, jog labai dažnai, kiekvienais metais dega JAV, dega Australijoje, Pietų Europoje taip pat dega. Afrikoje lyg tai niekas nedega… Tačiau daugiausiai gaisrų kyla būtent Afrikoje. (Šypsosi – red. past.) Ką aš žinau, tą kalbu, o ko nežinau, to nekalbu. Panaši situacija yra su bet kokiais ištekliais. Tai liečia ir skalūnines dujas ar naftą. Kiek yra ištirta, tiek ir žinoma. Štai Kaliningrado sritis jau yra išgavusi (ką patvirtino geologai, ekspertai, mokslininkai, Vyriausybė) du ar tris kartus. Taigi tie skaičiai su kiekvienomis naujomis žiniomis, kiekvienu nauju gręžiniu labai keičiasi.

Na, bet vis tiek…

Žinau, ką yra skaičiavę JAV mokslininkai. Yra skaičiavę ir mūsų, Lietuvos, mokslininkai: habilituota daktarė O. Zdanavičiūtė, taip pat J. Lazauskienė. Jos taip pat skaičiavo ir priėjo prie maždaug to paties skaičiaus.

Kokio?

Ponas A. Sekmokas pasakė, kad Lietuva sunaudoja apie tris milijardus kubinių metrų dujų per metus. Tiek maždaug reikia Lietuvos pramonei ir gyventojams. Taigi skaičiai rodo, kad tų dujų 30, 50 ar net 60 metų turėtų užtekti. Tokie yra JAV ir mūsų mokslininkų duomenys.

Tai mes iš esmės galėtume ne importuoti dujas, o gauti jas čia, Lietuvoje?

Taip, galėtume gauti, jeigu tam būtų sąlygos ir jeigu šis dalykas būtų skatinamas ne tik pačiu aukščiausiu lygiu.

O kaip su skalūnine nafta?

Jie beveik neatskiriami vienas nuo kito.

Ar tai reiškia, kad mes turime ir naftos, galima ją išgauti?

Labai gali būti.

Vadinasi, nebereikėtų importuoti ir naftos? Galėtume Mažeikių naftos įmonę aprūpinti ta žaliava?

Taip, irgi gali būti…

Tai gal dar ir eksportuoti? (Šypsosi – red. past.)

Irgi gali būti… Iki šiol JAV ir dujas, ir naftą importavo. Dabar jie iš tiesų ruošiasi tapti naftą ir dujas eksportuojančia šalimi.

O Lietuva gali tapti tokia šalimi?

Reikia dirbti.

Gerai, jeigu vizija tokia puiki, ką reikia nudirbti? Ką turėtų padaryti Vyriausybė ar kas nors kitas?

Kiekvieną daiktą galima spausti ir žlugdyti. Kiekvienam daiktui galima padėti vystytis.

O kaip padėti?

Kaip padėti? Labai aukštuose sluoksniuose – ministrų, premjerų – yra šnekama, kad tai labai geras dalykas.

Be abejo…

Taip, tačiau kai nusileidžiame į žemesnį lygmenį – specialistų, su kuriais reikia derinti projektus, mes taip dažnai susiduriame su bėdomis, kad pavadinti visa tai nacionaliniu prioritetu liežuvis jau nebeapsiverčia.

Kodėl taip yra? Ar tie ekspertai nesupranta?

Bijau pasakyti…

Tai ko reikia – rimtos politinės valios?

Greičiausiai, kad taip.

O ar reikia, kad Lietuva skirtų pinigų, tarkime, išteklių žvalgybai ir pan.?

Jeigu Lietuva tiek turtinga, kad gali skirti, būtų labai gražu. Bet yra ir kitas kelias. Kodėl neleisti ir neskatinti investicijų iš kitų šalių?..

O kas draudžia tas investicijas?

Pavyzdžiui, nuo liepos 1 d. įsigalioja naujas naftos ir dujų išteklių įstatymas. Jeigu iki šiol turėjome fiksuotą ir lengvesnę dalį, tai jei dabar kažkas pabandys išgauti daugiau, mokesčių procentas žymiai augs. Ne taip, kad vieną toną išgavau ir „ciesoriui“ atpyliau 200 kg tos naftos. Dabar jeigu aš atpilsiu tą kiekį ir išgavęs dešimt kartų daugiau, tai atpilsiu ne dešimt kartų daugiau, o žymiai daugiau, nes ir procentas kils.

Tarkime, penkiolika…

Įvedama progresyvinė skalė. Jeigu daugiau dirbsi ir daugiau nuveiksi, mokesčių našta bus žymiai didesnė.

Bet juk gamtiniai ištekliai priklauso visai Lietuvai, tiesa?

Teisingai. Dabar gamtiniai ištekliai priklauso visai Lietuvai. Daugelyje šalių ištekliai irgi priklauso tų šalių žmonėms. Ir mokesčiai yra dalinami. Viena mokesčių dalis eina į bendrąjį biudžetą, kita – ten, kur yra dirbama. O dabar visas mokestis nuo išgautų dujų ar naftos patenka į valstybės biudžetą. Ar išsiprašys ką nors bendruomenė, neaišku… Įsivaizduokime, kad norime gauti aikštelę gręžiniui įrengti. Bendruomenė turi vos ne veto teisę. Mes tuo labai gerai įsitikinome Kintuose, jau gal dešimt metų stengdamiesi parodyti, kad norime įrengti paieškinį gręžinį. Bendruomenė pasakė „ne“, o Šilutės politikai sako negalintys eiti prieš bendruomenę. Tai ar čia yra valstybės turtas?..

Bet juk bendruomenei reikia gyventi… O jeigu įvyks ekologinė katastrofa? Juk ji palies būtent tuos žmones.

Jeigu mes tik bijome, kad kas nors neatsitiktų, turėtume absoliučiai nieko nedaryti… Gink Dieve, nevažiuokite niekur su automobiliu, nes galbūt padarysite avariją. Tiltai būna sugriūva. Taigi panaikinkime visus tiltus, nes ką gali žinoti… Arba štai karjerą kasime, gali užgriūti nuošliauža. Tai gal nieko nedarykime… O dabar žalieji atvažiuoja su automobiliais, atplaukia su vandens motociklais ir prisirakina prie Būtingės terminalo. Ką, ar jie neprisipylė benzino?.. Gerai, tarkime, atplaukė valtele. Ar ji nepagaminta iš plastmasės, kurios pagrindas – nafta?.. Atplaukia ir sako: ne, negerai, čia jokiu būdu negalima dirbti…

Apibendrinant mūsų pokalbį, jeigu gerai supratau, mes turime išteklių…

Tai, kad jų yra – neabejotina. Mes turime tokias pat geologines sąlygas, kaip ir tie JAV regionai: tiek pat organinės medžiagos, storiai atitinka ir pan. Na, pas juo plotai didesni nei Lietuvoje, visko yra dar daugiau. Tačiau juk mums ir nereikia tiek, kiek visai JAV tautai.

Neblogai būtų, galėtume eksportuoti… (Šypsosi – red. past.)

Gal ir nieko… Bet užtektų ir kukliau, bent trečdalio to… (Šypsosi – red. past.)

Tai reikia tik politinės valios?

Reikia rimtos politinės valios. Ir reikia skatinti šį dalyką. Jeigu bus privačių investicijų, jos valstybei nieko nekainuos, o nauda yra jau nuo pat pirmojo mokslinio tyrimo, nuo pirmojo ieškomojo gręžinio. Kokia nauda? Naudojami vežėjai, dirba mūsų žmonės, lietuviai, o ne kas kita. Štai „Minijos naftoje“ dirba maždaug 150 žmonių ir yra tik du užsieniečiai. Su gerais atlyginimais mūsų darbuotojai ir paskolas ima, ir butus turi, o prieš kelerius metus specialiai paskaičiavome, kad mūsų įmonės darbuotojų šeimoje gimstamumas yra penkiskart didesnis nei bendrai Lietuvoje. (Šypsosi – red. past.) Ar tai nėra gerai?..

Gal pas jus įmonėje yra tiesiog jaunas kolektyvas? (Šypsosi – red. past.)

Ne, pas mus įvairaus amžiaus žmonės dirba. Aš juk jau ne visai jaunas. (Šypsosi – red. past.)

LRT.lt

DALINTIS

KOMENTUOTI