Apie bulves

2782
Apie bulves

Bulvių ruošimas sodinimui.

Gera bulvių sėkla – tai pagrindinė sąlyga ekologiniame ūkyje gauti pastovų bulvių derlių. Sėklinės bulvės turi būti sveikos ir produktyvios. Pavasarį bulves sėklai, pagal oro sąlygas, reikia ruošti kovo ir balandžio mėnesiais. Jeigu bulvės surūšiuotos iš rudens, tuomet ruošiant sėklą sodinimui būtina atskirti ligotus ir pradėjusius gesti gumbus. Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1,0-1,5 cm, tada sodinant jie nenusilaužo ir greičiau sudygsta. Gumbai su nesveikais, plonais ir ilgais daigais bei  netipiškos veislei formos turi būti atrenkami ir suvartojami maistui arba pašarui. Prieš pat bulviasodį sėklą reikia papildomai patikrinti ir išrinkti visus ligotus gumbus. Tai labai svarbu ekologiniuose ūkiuose, nes augdamos bulvės mažiau bus pažeistos ligų. Bulvės turėtų būti rūšiuojamos ne žemesnėje kaip 100 C temperatūrioje, nes vėsesni gumbai būna jautresni mechaniniams pažeidimams.

Preiš sodinimą bulvės galėtų būti susukirstytos į trys dalis : smulkūs ( 35-50 g), vidutiniai (51-80 g), ir stambūs (81-110 g ) gumbai. Didesnės bulvės išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius. Nerekomenduojama ekologiniuose ūkiuose sodinti labai smulkius gumbus, nes jie dažniausiai būna išaugę iš ligotų augalų. Toks pasėlis bus ligotas ir derlius bus mažesnis. Smulkius gumbus rekomenduojama sodinti tik tuo atveju kai jie gauti iš devirusuotų augalų ir yra aukštos reprodukcijos. Kai trūksta sėklos arba norima greičiau padauginti naują veislę, labai stambūs gumbai gali būti pjaustomi. Pjaustomi tik visiškai sveiki gumbai prieš pat bulviasodį. Sėkliniuose pasėliuose sodinamos tik nepjaustytos, o maistui ar pramonei gali būti sodinamos ir pjaustytos bulvės. Esant galimybei geriau sodinti nepjaustytus gumbus.

Bulvių daiginimas.

Paprastai daiginamos ankstyvosios ir vidutinio ankstyvumo bulvės. Jos daiginamos natūralios šviesos sąlygomis. Šviesoje daigintas su nedideliais ir stipriais daigais bulves patogiau sodinti.

Sudaigintos bulvės geriau panaudoja pavasario drėgmės atsargas. Iš daigintų gumbų ne tik greičiau užauga bulvės, bet ir būna didesnis bendras jų derlius. Pasodinus daigintas bulves į pūdymą ir nuėmus derlių, dar galima suspėti pasėti žiemkenčius, nes būna pakankamai laiko paruošti dirvą. Sėklai skirtų ankstyvųjų bulvių daiginti nereikia, nes jos ir taip spėja užaugti.

Geriausiai bulves daiginti šviesoje, nes tuomet jų daigai būna ne per ilgi ir stiprūs. Daigai turi būti ne ilgesni kaip 1,0-1,5 cm ir stori. Tokie daigai būna netrapūs, todėl bulves galima sodinti mašinomis. Optimali daiginimo temperatūra 12-15 C (gali svyruoti nuo 8 iki 17 C). Daiginimo laikotarpis 30-45 dienos. Jeigu dėl kokių priežasčių bulviasodis vėluoja, daigai jau dideli, tada temperatūrą tikslinga sumažinti iki 7-8 C . Oro drėgmė turėtų būti 85-90%. Daiginant šviesoje, dėžės su bulvėmis reikia sudėti kuo arčiau šviesos šaltinio. Dėžės lentynose dedamos ne daugiau kaip 3 eilėmis, o ant grindų-2-3 eilėmis. Apšvietimui galima naudoti ir elektros lempas. Daiginti patogios yra 50x60x12 cm dydžio su tarpeliais dugne ir šonuose dėžės. Į dėžes bulvės supilamos 2-3 sluoksniais. Į rietuvę sudedamos viena ant kitos, bet ne daugiau kaip po 5-7 dėžes. Tarp rietuvių ir pasieniais paliekami takai vaikščioti. Per savaite 2-3 kartus bulvės apipurškiamos vandeniu. Dėžes retkarčiais reikia perkilnoti: viršutines nukelti į apačią, o apatines į viršų.

Bulvių sodinimas.

Geriausiai bulves sodinti tada, kai 10-20 cm gylyje dirva yra įšilusi iki 7-80C. Tokia temperatūra paprastai būna tuomet, kai vidutinė paros temperatūra būna aukštesnė kaip 80C šilumos. Sudaigintas bulves galima sodinti dirvai įšilus iki 50C.

Geriausias kalendorinis bulvių sodinimo laikas Lietuvoje yra balandžio III ir gegužės I dekados. Šiaurės Lietuvoje sunkesnės dirvos įšyla vėliau, todėl čia bulves gali tekti sodinti ir gegužės viduryje. Pagrindinis sodinimo laiko kriterijus visais atvejais turi būti dirvos temperetūra.

Sodinant reikia žiūrėti, kad gumbai kuo mažiau daužytųsi, nes per žaizdas ar net nedidelius įdrėskimus atenka puvinių sukėlėjų, kurių gausu dirvoje, o puviniais užsikrėtę gumbai nesudygsta ir pasėliai išretėja.

Anksčiau pasodintų bulvių derlius būna didesnis, o gumbuose susikaupia daugiau krakmolo. Tačiau bulvėms anksti sudygus gali nušalti daigai. Bulvių daigai nukenčia ir dalis jų žūsta jau esant beveik –2 0C temperatūrai. Dar vienu laipsniu žemesnėje temperatūroje žūsta beveik visi bulvių daigai.

Pradėjus bulviasodį, visas bulves reikia pasodinti greitai. Optimalus bulvių sodinimo laikotarpis yra 7-9 dienos. Papastai pirmiausia sodinamos ankstyvosios ir vidutinio ankstvumo veislės, skirtos vartoti anksti, po to vėlyvesnės veislės. Sėkloms ankstyvąsias bulves galima sodinti ir vėliau, nes jų gumbai subręsta gana anksti.

Sėklos kiekis.

Jeigu pasėlis bus lankstus, tai augalai vienas kitą stelbs ir derlius mažės, o jei per daug retas, tai derlius taip pat bus gautas mažesnis, nes augalai neišnaudos visų dirvos maisto medžiagų. Tinkamiausios augalams augti sąlygos būna tuomet, kai bulvių žydėjimo pradžioje bulvienojai ir lapai visiškai uždengia eilių ir tarpueilių žemę.

Sodinimo tankumas priklauso nuo bulvių gumbų dydžio, veislių savybių, dirvos, oro sąlygų, auginimo agrotechnikos, trąšų kiekio ir bulvių paskirties. Sodinant smulkius gumbus ar pjaustytas bulves, sėklos reikia 20-30% daugiau. Ankstyvos bulvės sodinamos tankiau, nes jos dažniausiai kasamos anksčiau, kol dar nebūna išaugęs maksimalus derlius. Vėlyvesnės veislės sodinamos rečiau. Sodinant vidutinio stambumo gumbus, didžiausias bulvių derlius gaunamas, kai 1 ha būna 50-55 tūkst. kerų. Sėkliniams pasėliams sėklos reikia apie 20% daugiau. Auginant maistui į 1 ha reikėtų pasodinti ne mažiau kaip 60 tūkst., o sėkliniuose plotuose –70-72 tūkst. gumbų. Sodinant bulves 60 cm tarpueiliais, eilėje reikėtų sodinti 25 cm atstumais. Sodinant vidutinio dydžio gumbus 60 cm atstumu, vagoje tarp gumbų turėtų būti 30 cm tarpas. Jeigu tarpueiliai 70 cm pločio, tai tarp gumbų turėtų būti 25-26 cm atstumas. Jeigu norima gauti smulkesnių bulvių derlių, tarp gumbų gali būti paliekamas mažesnis kaip 20-22 cm tarpas.

Sodinimo būdai. Bulvių sodinimo būdą lemia dirvožemis, jo drėgmė ir temperatūra, o mažuose sklypuose dar ir turima technika.

Lengvose dirvose bulves geriau sodinti lygioje dirvoje, nes joje labai svarbu taupyti drėgmę, o sunkesnėse dirvose – vagose, nes drėgmės čia paprastai užtenka, be to, jos geriau pašalina drėgmės perteklių. Vagomis galima sodinti ir priesmėlio dirvose. Vagose pasodintos bulvės greičiau dygsta, auga ir bręsta, nes dirva įšyla, lengviau į ją patenka oras. Be to, bulves čia galima kaupti ir akėti išilgai iki pat sudygimo, neišverčiant gumbų.

Sodinimo gylis. Bulvių sodinimo gylis priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, sodinimo laiko, bulvių priežiūros būdo, sėklos stambumo ir kitų sąlygų.

Sunkiose priemolio ir molio dirvose, ypač lietingą ir šaltą pavasarį, kai blogos oro, šilumos bei maitinimo sąlygos, giliai pasodintos bulvės ilgai nedygsta, pasėlis išretėja, augalai auga lėtai. Jeigu sausa ir šilta, per daug sekliai pasodintoms bulvėms gali trūkti drėgmės. Sodinant vėlai, gumbus reikia įterpti giliau, kad užtektų drėgmės. Jei ant vagų bus supiltas gana purus žemės sluoksnis, bulvės sodinamos sekliau. Stambias bulves geriau sodinti giliau, o smulkias sekliau. Vagotoje dirvoje bulves geriausiai sodinti 5-10 cm gylyje (lengvesnėse dirvose giliau, o sunkesnėse – sekliau).

Į sunkesnes, per daug drėgnas ir sunkiau įšylančias dirvas bulves reikėtų sodinti 5-6 cm gylyje, o vėliau kaupiant pastorinti purų dirvos sluoksnį ant vagų iki 8-10 cm. Į sukultūrintas normalaus drėgnumo smulkesnes dirvas bulves galima iš karto sodinti 7-8 cm gylyje. Lengvose priesmėlio ir smėlio dirvose tikslinga sodinti 10-12 cm gylyje. Tokiose dirvose labai sekliai pasodintoms bulvėms gali trūkti drėgmės. Jei sodinama anksti, kai dirva drėgna ir nepakankamai įšilusi, tuomet bulves reikia įterpti sekliau 6-8 cm gylyje. Į sausą įšilusią dirvą gumbus reikia pasodinti giliau.

Reikia atsižvelgti ir į sodinamų gumbų stambumą: smulkesnius sodinti 1-2 cm sekliau, o stambesnius – 1-2 cm giliau rekomenduojamo sodinimo gylio.

Sodinti giliau kaip 12 cm visais atvejais yra nuostolinga, nes bulvės blogiau dygsta, gaunamas mažesnis ir blogesnės kokybės derlius.

Pasėlių priežiūra.

Pasėlių priežiūra priklauso nuo bulvių sodinimo būdo. Lygiu paviršiumi pasodintų bulvių pasėlis iki sudygimo akėjamas, o joms sudygus purenamas ir kaupiamas. Pasodintų vagomis bulvių pasėlio akėjimas derinamas su kaupimu. Akėjant suardomos vagų viršūnės, todėl susidaro pavojus išvartyti pasodintus gumbus. Prieš kitą akėjimą vagas vėl tenka daryti kaupikais.

Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami ir bulvės kaupiamos tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpueilius. Mažiau kartų įdirbtus tarpueilius, užauga daugiau piktžolių, mažėja bulvių derlius. Dažniausiai bulves reikia kaupti 2-3 kartus.

Tarpueiliai pradedami kaupti ir purenti tada, kai bulvės išauga 10-14 cm aukščio. Jeigu lengvesnėse dirvose sausringais metais bulves naudingiau purenti negu kaupti, tai sunkesnėse, ypač lietingais metais, tenka kaupti du, o kartais ir tris kartus, suformuojant aukštesnes vagas. Svarbu, kad pasėlių dirva visuomet būtų labai puri ir nesusikauptų vanduo.

Tarpueiliai purenami 10-12 cm gyliu, prie augalų paliekant 10-12 cm apsauginę juostą. Purenti galima tik lygiuose plotuose ir tiesiomis vagomis pasodintas bulves. Kalvotose dirvose ir nelygiomis vagomis pasodintas bulves geriau kaupti, nes tuomet mažiau pažeidžiama bulvių kerų. Kaupimo ir purenimo tikslas – sunaikinti piktžoles ir palaikyti purią dirvą.

Priesmėlio dirvose normaliomis sąlygomis tarpueilius reikėtų purenti ne giliau kaip 8-12 cm, kai orai sausi – tik-5-6 cm gyliu.

Paskutinį kartą kaupiamos iki 25 cm paaugusios bulvės (prieš butonizaciją). Tada baigiamos formuoti vagos. Kaupiant vėliau, gali būti pažeidžiamos bulvių šaknys ir stolonai.

Bulvių priežiūros darbus reikia atlikti gana sausoje dirvoje. Šlapių laukų dirbti negalima, nes dirva suspaudžiama, išklampojami laukai, susidaro grumstai, todėl labai pablogėja augalų augimo sąlygos.

Piktžolių naikinimas.

Ekologiniuose ūkiuose bulvių pasėliuose uždrausta naikinti piktžoles sintetiniais herbicidais. Piktžolės prieš bulvių sodinimą naikinamos dirvos dirbimu:skutimu, arimu, kultivavimu bei akėjimu. Visi šie darbai turi būti atlikti labai kokybiškai, nes taip galima labai sumažinti dirvos piktžolėtumą.

Kova su ligomis ir kenkėjais.

Ekologiniuose ūkiuose uždrausta naudoti sintetinius pesticidus. Siekiant išvengti ligų reikėtų pasirinkti ligomis neapkrėstą sodinamąją medžiagą bei sodinti ligoms atsparias bulvių veisles. Didelę žalą auginant bulves ekologiškai padaro maras, todėl reikia sodinti ankstyvų veislių bei atsparias marui bulvių veisles.

Didžiausią žalą bulvių pasėliuose padaro kolorado vabalai, nematodai, spragšiai, grambuoliai. Kolorado vabalus naikinti galima mechaniškai, juos surenkant ir sunaikinant. Ši priemonė efektyvi esant nedideliams bulvių plotams. Apsisaugant nuo kolorado vabalų galima naudoti fitovermą – kaip labai veiksmingą biologinę kovos proiemonę. Su kitais kenkėjais reikėtų kovoti žemės dirbimu ir taikyti sėjomainą. Nereikia auginti bulvių tuose laukuose, kurie yra apkrėsti kenkėjais.

Bulvių derliaus nuėmimas. Likus 10-12 dienų iki bulvių kasimo, būtina nupjauti bulvienojus. Bulvienojai nuo lauko turi būti surinkti ir išvežti, nes dažnai jie būna užkrėsti maro ir kitų ligų sukėlėjais.

Bulves galima kasti kombainu arba bulviakase. Bulviakase iškastas bulves reikia surinkti tą pačią dieną.

Ankstyvųjų veislių bulves galima pradėti kasti jau liepos mėnesį, vidutinio vėlyvumo – rugsėjo pradžioje, vėlyvąsias veisles- rugsėjo trečią dekadą. Bulviakasį reikėtų baigti iki spalio pradžios. Jį suvėlinus patiriami dideli nuostoliai, nes pablogėjus orams ir įmirkus dirvoms daug bulvių lieka neiškastų, jas labiau puola ligos.Nuimant bulvių derlių vėseniu oru, labiau pažeidžiami gumbai.

Bulves reikia kasti, kai giedra ir gana sausa žemė. Šlapiose, ypač sunkesnėse dirvose lyjant bulvės būna žemėtos, negreit išdžiūsta ir žiemą labiau pūva.

Pirmiausia kasamos sėklinės ir devirusuotos bulvės. Labai svarbu kad šios bulvės būtų visiškai subrendusios, o kasant reikia stengtis jas kuo mažiau pažeisti. Po to kasamos ir visos kitos bulvės. Žiemą gerai laikosi tik subrendusios ir nepažeistos bulvės.

Bulvių sandėliavimas. Bulves galima laikyti saugyklose, rūsiuose, kapuose, tranšėjose ar duobėse.

Geriausiai bulvės išsilaiko saugyklose, kuriose įrengta aktyvioji ventiliacija. Labai svarbu švariai išvalyti saugyklas, nes bulvių puvinių sukėlėjai laikosi sugedusiose bulvėse, daigų liekanose, žemėje ir kitose atliekose. Reikia išvalyti ne tik patalpą, bet ir ventiliacijos kanalus, ertmes po aruodais ir saugyklos aplinką.

Daugiausia ūkininkai bulves laiko rūsiuose. Svarbu, kad bulvės rūsiyje būtų sausos, gerai vėdinamos, neperšaltų rūsio sienos. Reikėtų padaryti ne aukštesnius kaip 1,5 m aruodus. Jie daromi iš sausų lentų ir sukalami taip, kad tarp lentų būtų 2-3 cm platumo plyšiai. Aruodo grindys turėtų būti 15-20 cm pakilusios nuo žemės, kad prie bulvių iš apačios patektų oras. Aruodų sienas geriau daryti išardomas, tuomet vasarą jas galima išnešti į lauką ir išdžiovinti. Reikėtų nepilti į vieną aruodą įvairių veislių bulvių, taip pat nemaišyti užaugusių įvairiose dirvose. Tinkamiausia rūsyje oro temperatūra –2-4o C, santykinis drėgnumas – 80-85%.

Bulvių kaupams reikia parinkti aukštesnes ir sausesnes dirvas. Labai gerai, kai bulvės kaupuojamos nuo šiaurės ir rytų vėjų apsaugotose vietose. Kaupus reikėtų daryti pailgus, galais nukreiptus į šiaurę ir į pietus, kad žiemą mažiau pakenktų šalti šiaurės vėjai, o pavasarį labai neįšildytų saulė. Rekomenduojamas kaupo ilgis yra 1,5-2 m, o aukštis apie 1 m. Kad kaupuose vyktų natūrali ventiliacija ir bulvės geriau vėdintųsi, išilgai kaupo apačioje reikia įrengti vėdinimo kanalą iš lentelių su tokiais tarpais, kad pro juos nebyrėtų bulvės. Kanalas daromas trikampio formos 30×40 cm. Jo galai turi išeiti į išorę ir iš galų būti bent po 0,5 m ilgesni už patį kaupą. Supylus bulves į kaupą, jo viršuje dedamas viršutinis vėdintuvas. Vietoj viršutinio gulsčiojo vėdintuvo galima pastatyti keletą stačių kanalėlių vėdintuvų su stogeliais virš kaupo. Supiltos į kaupus bulvės uždengiamos maždaug 40 cm storio šiaudų sluoksniu. Kaupo viršus uždengiams storiau. Geriausiai tinka žieminių javų šiaudai. Šiaudai apipilami 40-50 cm storio žemių sluoksniu. Visą rudenį kaupų vėdintuvai turi būti atviri. Apatiniai vėdinimo kanalai užkemšami, kai oro temperatūra nukrinta iki 5oC šalčio, o viršutiniai – kai būna 8-10oC šalčio. Atšalus orui iki –15oC, jie uždengiami mėšlu. Vienas iš svarbiausių kaupų trūkumų yra tas, kad, esant žemai aplinkos temperatūrai, negalima kaupo atidaryti ir išimti bulvių. Ekologiniuose ūkiuose tokį sandėliavimo būdą reikėtų pasirinkti tik tuomet, jei neturime sandėlių ar rūsių.

Smėlio dirvose bulves galima išlaikyti ir duobėse. Tačiau jose laikyti galima tik nedidelį bulvių kiekį. Duobės gylis turėtų būti apie 1-2 m pločio ir 2 m gylio. Pripylus apie 1,5 m bulvių, ant viršaus uždedama šiaudų. Duobės viršus apklojamas lentgaliais, po to šiaudais. Ant viršaus užpilama maždaug 0,5 m žemių sluoksnis. Norint, kad iš tokios duobės bulves būtų galima paimti ir žiemą, viršų reikia uždengti šiaudų stogeliu.

pagal www.organic.lt

KOMENTUOTI