Pageltę agurkų lapai rodo netikros miltligės įsigalejimą. Kai jau ji pasirodo – gelbėti būna per vėlu. Rūpintis reikia iki jai ateinant – purkšti profilaktiškai nuo pat pavasario. Jei šiltnamis ar lysvė pagelto – belieka nurinkti likusius vaisius, nurauti virkščias ir jas sunaikinti. Dezinfekuoti šiltnamį ar žemę. Jei įmanoma, šiltnamį statyti kitoje vietoje. Jei šiltnamis stiklinis, tuomet beliks kruopščiai dezinfekuoti. Nurovus dar galima pasėti dezinfekuojančių augalų: rapsų, garstyčių, serenčių. Rudenį apkasti. Apkasus galima padegti sieros dūmadėžę, kuri taip pat neblogai dezinfekuoja. Svarbiausia, paruošti dirvą kitų metų sodinimui, kad ilgiau galėtume džiaugtis gausiu derliumi. Kai trūksta azoto, agurkai augina plonus šoninius ūglius, kurie greitai sumedėja. Medėja ir pagrindiniai stiebai. Lapai smulkėja, vaisių užuomazgos krenta. Azoto pritrūksta, kai žemė dažnai laistoma, o dar ir dažnai lija. Kai pertręšiama azoto trąšomis, lapai ima raitytis, tampa nenarūraliai žali, supūva šaknys. Kai trūksta kalio, lapai ima sukti į viršų, seni lapai „pasipuošia“ apvadu. Fosforo trūkumas pasireiškia panašiai kaip ir kalio. Fosforo gali trūkti, kai lauke vėsu ir trūksta saulės. Kai trūsta kalcio, apvadas išryškėja ne ant senų, o ant jaunų lapų. Jie būna smulkesni. Pagelsta visas lapas, o gyslos lieka žalios. Naujų ūglių viršūnės ima džiūti, o vaisiai susisuka ir nukrenta. Dėl magnio trūkumo agurkai suserga chloroze – lapai gelsta, gyslos žalios, prastai mezga. Taip pat pasireiškia ir geležies trūkumas, tik chlorozė pažeidžia pirmiau jaunus lapelius, o po to senus. Svarbu agurkų nepertręšti ir vėsiu oru neperlaistyti, šiltnamius vėdinti. O kad mikro ir makro elementų nepritrūktų, augalus geriausia tręšti kompleksinėmis trąšomis.